Smegenys neleidžia mums nuvažiuoti į griovį klausant muzikos
Jei važiuojate namo iš darbo keliu, kuriuo jau važiavote daug kartų, jūsų mintys greičiausiai anksčiau ar vėliau nuklys: galbūt jus sudomins puikus pokalbis per radiją arba pradėsite repetuoti kalbą svarbiam susitikimui, įvyksiančiam rytoj.
Taip nutinka todėl, kad jūs vairuojate savo automobilį įprastu maršrutu iš esmės automatiškai, nekreipdami sąmoningo dėmesio į vairą, subtilius kojų judesius ant pedalų ar nuolat kintančias eismo sąlygas aplinkui[1]. Tačiau jei vis tik nejučia susidursite su iššūkiu, tokiu kaip, pavyzdžiui, kelio uždarymas, galėsite greitai perjungti pavaras ir nustatyti naują maršrutą namo šonine gatve.
Toks perėjimas prie sąmoningesnio mąstymo įvyksta ir kitose neplanuotose ar mažai tikėtinose situacijose. Tarkim, kai tenka ieškoti atsakymo sudėtingame kryžiažodyje ar mėginant sugalvoti naują būdą, kaip suformuluoti diskusiją, norint pakeisti užsispyrusio draugo požiūrį.
Nepaisant to, kaip smegenys balansuoja tarp kognityvinių režimų, susijusių su šiais scenarijais – santykinai automatiniu apdorojimu ir labiau apgalvotu apdorojimu – tai tebėra menkai suprantama. Dėl šios priežasties naudinga ieškoti naujų mąstymo būdų – pradedant nuo smegenų funkcijų – galinčių padėti susidoroti su sudėtingomis daugiafunkcinėmis situacijomis.
Pirma, turime išmokti visas konkretaus iššūkio subtilybes – kitu atveju, kaipgi galėtume numatyti kitą sudėtingos sekos žingsnį, pavyzdžiui, įvažiavimą į kelią, kurį užima kiti automobiliai ir pėstieji?
Taip pat turime sugebėti apdoroti visą informaciją, susijusią su atliekama užduotimi, jog pastaroji nepatektų į kitą procesą, kurį norėtume vykdyti lygiagrečiai – kitu atveju galime leisti, kad automobilis patektų į priešpriešinį eismą.
Visgi šios sudėtingos funkcijos nėra kontroliuojamos tik vienos nervinės struktūros. Atvirkščiai, tai yra atsirandančios sąveikos tarp plačiai paplitusių nervų sistemos regionų savybių.
Kitaip tariant, smegenų žievė leidžia susieti veiksmų galimybes (pavyzdžiui, vairą ir pedalus) su tikslais bei planais (vairuoti automobilį norint patekti į parduotuvę). Tokiu būdu suderiname tam tikros situacijos ypatybes ir suplanuotus veiksmus, kad būtų geriausias atsakas, ką toje situacijoje daryti toliau, užtikrinant, jog, reikalui esant, skirtingos sekos (automobilio vairavimas ir muzikos klausymas) netrukdytų viena kitai.
Virškinimo trakto sistema – serotonino pasiskirstymo smegenyse „žemėlapio“ analogija
Daugiau nei 95 procentus organizme esančio serotonino iš tikrųjų sunaudoja virškinimo traktas[2]. Kita vertus, įdomu, kas būtų, jei mūsų smegenys naudotų serotoniną ne tam, kad virškintų maistą informacijai apdoroti, bet jo pagalba iškart būtų apdorojamas informacijos srautas, reikalingas identifikuoti, nuspręsti ir veikti?
Taip, kiekvieną kartą, kai reikia išspręsti problemą ar priimti sprendimą, mūsų smegenys turi išsiaiškinti, kokius išteklius geriausia panaudoti. Suprantama, jog smegenys norėtų naudoti išbandytus metodus kaip pirmąjį žingsnį, – tarkim, kai pasiekiate kavos puodelį ant stalo, naudojate rankeną. Tuo tarpu jei šis paprastas metodas veikia, tuomet jūs išlaisvinate likusią smegenų dalį, jog galėtumėte susikoncentruoti į kitas užduotis (pavyzdžiui, pokalbį su draugu).
Vykdydamas šiuos procesus, serotoninas padeda smegenims tęsti automatinį arba įprastą požiūrį į situaciją, kai atrodo, kad tai veikia gerai. Tai yra analogiška virškinimui: jei maistas, kurį valgote, gali būti lengvai suskaidomas, serotoninas padės palengvinti jam būdingą virškinimo procesą.
Nepaisant to, asmenys, priverstinai sutelkiantys dėmesį į neigiamas mintis, gali būti laikomi kenčiančiais nuo būsenos, panašios į kognityvinį „vidurių užkietėjimą“. (Tokiu atveju serotoninas padidina įvairių žievės ląstelių, kurios gali būti naudojamos sprendžiant iškilusią problemą, skaičių, tarkim, norint suprasti, kaip sugriebti puodelį arba grįžti namo.)
Ši idėja taipogi atspindi situaciją žarnyne: jei yra užsikimšimas (galbūt dėl pernelyg didelio pasimėgavimo fondiu vakarėlyje), žarnynas suaktyvina savo veiklą, kad su tuo susidorotų. Analogišką situaciją įsivaizduojame ir su kognityvinėmis problemomis: jei yra blokada (pavyzdžiui, jūsų pradinis požiūris neveikia), tuomet tenka sukurti naujus problemos sprendimo variantus.
Ateityje galime tikėtis veiksmingų gydymo būdų
Serotoninas nėra ypatingas, palyginti su dopaminu ir noradrenalinu, mat kiekvienas iš jų naudoja panašius ląstelių mechanizmus, kad pakeistų nervų sistemą[3]. Paprasčiau tariant, jie yra indikatoriai, naudojami tada, kai gyvūnams (o gal pavienėms ląstelėms) reikia priemonių, skirtų pranešimui – kad ką tik pavalgėme arba laikas suvirškinti – perduoti sudėtingai tarpusavyje susijusių dalių sistemai.
Tačiau tyrėjus stebina tai, kaip aiškiai virškinimo ir sotumo idėja yra susieta su pažinimo kalba ir kitais dalykais, kuriuos serotoninas gali įtakoti.
Pavyzdžiui, daugelis psichodelinių vaistų „užsiima“ receptorių aktyvinimu. Šiuo atveju galite gana patogiai sėdėti ant sofos klausydamiesi muzikos, bet patirsite pasikeitusį regėjimo suvokimą, kurį sukelia girdimi garsai, dėl ko dainą apdorosite visiškai nauju būdu. Taip psichodelikai sustiprina koordinuotą smegenų veiklą ir padeda paaiškinti jutiminės patirties integravimą įvairiais būdais.
Panašiai mūsų požiūris galėtų padėti pertvarkyti ilgalaikes psichiatrijos problemas.
Viena iš galimybių, kaip žinome, yra ta, kad serotonino išlaisvinimas smegenyse (naudojant dažniausiai skiriamus SSRI) gali prisidėti prie informacijos apdorojimo srauto būsenos, atveriančios daugybę galimų pasirinkimų, leidžiančių asmenims iš naujo įvertinti situacijas, į kurias jie reagavo gana automatiškai.
Priešingai, chroniškai padidėjęs serotonino kiekis smegenyse gali būti suvokiamas kaip kognityvinis „viduriavimas“, – net kai visos problemos (maistas) buvo suvirškintos, vis tiek gali būti daug funkciškai nereikalingo mąstymo (peristaltikos), dėl kurio atsiranda disfunkcinė smegenų būsena.
Manoma, jog toks neseniai atrastas paaiškinimas padėtų spręsti sudėtingas psichosocialines problemas, ateityje atveriant naujas idėjas ir gydymo būdus.
