Į savo vaikų protestus atsakykite su supratingumu
Mes, kaip tėvai, puolame saugoti savo vaikus, užsiimdami su jais kūrybiškai, sportiškai ir intelektualiai, taip pat maitindami maistingu maistu bei valydami dantis siūlu. Tačiau net ir tokiose situacijose lyginame save su kitais suaugusiais, galvodami, ką darome gerai, ir ką absoliučiai netinkamai[1].
Kalbant apie tėvų meilę, nemaža dalis žmonių tvirtina, jog turime vengti „užgniaužti“ savo vaikus meile, jog jie jos nepervertintų. Kitais žodžiais tariant, tėvai, visą laiką reikalaujantys emocinio atsako, kiekvieną ginčą paversdami kova, atima iš savo vaikų privatumą bei smalsumą, kurių jiems reikia, norint būti nepriklausomomis būtybėmis. Žinoma, nesakoma, kad neturėtume mylėti savo vaikų; greičiau tiesiog nederėtų (bent jau ne visada) pastariesiems primesti savųjų jausmų.
Šiuo atveju psichologo Oliverio Džeimso „meilės bombardavimo“ samprata apima tokį pavyzdį: jeigu sūnus ant manęs šauktų, aš jį tiesiog mylėčiau „atgal“, išlaikant savo reikalavimus iki minimumo, bet tinkamai iškomunikuojant poreikį, kad jis juos vykdytų[2].
Kita vertus, nemaža dalis žmonių būtent taip ir elgiasi. Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad, tarkim, vaiko plaukimo pamokose jus supa mamos, maldaujančios ir raginančios atžalas apsirengti ar nusirengti; įlipti į vandenį ar iš jo išlipti; suvalgyti užkandį ar ko nors atsisakyti. Tačiau visas šis įkalbinėjimas yra tam tikra patyčių forma, – vaikai daugelyje situacijų yra išmintingesni nei mes, suvokdami tokio elgesio klaidingumą.
Jūs turite būti aiškūs ir kalbėti tiesiogiai: jei vaikas turi nuryti ricinos aliejų, pasakykite: „Vaikeli, tu turi nuryti šį ricinos aliejų, nes tai naudinga. Taigi, išsižiok.“
Kartais pakeltas balso tonas išeina į naudą
Švelniai kalbėti, viduje tramdant begalinį pyktį, yra klaidinga – vaikai yra pakankamai nuovokūs, kad atpažintų šį nesusipratimą. Tuo tarpu nemėginant konflikto paslėpti po pernelyg storu meilės sluoksniu ir stengiantis būti atviriems, pykčio akimirkos neretai sutrumpėja.
Akivaizdu, jog vaikai yra idealūs, nes jie nuolat keičiasi ir yra visada pasiruošę pareikšti savo valią. Na, o abipusis įsitraukimas – tarp tėvų ir vaikų – neabejotinai siejasi su reikalavimu leisti mūsų vaikams būti taip, kaip norisi, su tam tikromis išlygomis bei išimtimis.
Ir iš tiesų, galime dažnai jausti kaltę skaitydami ar užsiimdami tik mums malonia veikla, kol vaikai žaidžia, vietoj to, jog patys dalyvautume jų žaidimuose, nes mums neva reikėjo tuo metu kuo skubiau atlikti namų ruošos darbus.
Visgi, laimei, yra gera naujiena: mes galime įtikinti vaiką padėti mums skalbti, kad tai taptų bendra užduotimi; taip pat galime nusipirkti plastikinius peilius, jog šis padėtų mums pjaustyti daržoves. Ir nors gali būti naudinga tiek palikti vaikus gyventi „savo gyvenimą“, kartas nuo karto leidžiant jiems užsiimti savo veikla, tiek įtraukti juos į smulkius buities darbus, vis tik rekomenduojama būti kūrybingiems.
Namų darbai gali būti atlikti ir be įkyraus raginimo
Kai kurie tyrimai rodo, jog „natūralus“ namų darbų atlikimo tempas neretai būna bene toks pat, koks ir keliant vaikams įtampą bei stresą. Kitaip tariant, mes privalome nustoti „smaugti“ savo vaikus.
Tai, be kita ko, tvirtina ir Johnas Broadus Watsonas knygoje „Psichologinė kūdikių ir vaikų priežiūra“, apibūdindamas vaikų savarankiškumo menkinimą kaip infekcinę ligą, galinčią suluošinti atžalą visam gyvenimui[3]. Tuo tarpu teorija, kad vaikai turi būti palikti augti pagal gamtos diktatą, gali jiems padėti tapti savimi, jaučiant asmeninės vertės (savivertės) ribas.
Be abejo, pasaulyje yra vietos visokioms mamoms (tėvams taip pat), todėl vienoms seksis vieni dalykai, kitoms – kiti (arba, sakyčiau, vieni tėvai bus blogi dėl vieno dalyko, o kiti dėl kito.) Tačiau akivaizdu, kad vis daugėja vaikų psichologų, raginančių nesivadovauti emocijomis, nes tėvų nerimas neabejotinai skatina auginti nerimastingus vaikus.
Derėtų elgtis sąmoningiau: vos pirštu pamojus nemėginti prisitaikyti prie savo vaikų norų, kad kiekvieną akimirką būtume su jais, miegotume jų lovose ar saugotume juos nuo jų fobijų šaltinių, – tai receptas, išeisiantis į naudą. Vietoj to, būtų naudinga palaikyti atmosferą be įtampos, ugdant atžalas tapti nepriklausomomis asmenybėmis, iki tam tikro laiko besidalijančiomis namais su mumis.
Taip mano ir raidos psichologė Alison Gopnik savo knygoje „Sodininkas ir dailidė“, teigdama, jog šiuolaikiniai tėvai liguistai laiko save dailidėmis, kalančiais savo vaikus į išankstines formas; reikėtų elgtis priešingai: mes, anot jos, turime būti sodininkai, kuriantys sąlygas augti, mokytis ir pažinti save, deramai suvokiant kintančią aplinką.
