Vakarams pavyzdžiu neva tampantys Lietuvos politikai tarptautinėje arenoje dėmesio nesulaukė
Besibaigiant įtemptiems 2022 metams tarptautinės politikos aktualijas ir niuansus aptariantis leidinys „Politico“ paskelbė įtakingiausių Senojo žemyno politikų sąrašą, kuriame išskirtinio dėmesio sulaukė 28 politikai, šiais metais pasižymėję vienoje iš trijų kategorijų: „vykdytojų“, „svajotojų“ ir „griovėjų“. Lietuvos politikų tarp įtakingiausių – nėra.
Lietuvos valdantiesiems nepadėjo net tai, kad jie už mokesčių mokėtojų pinigus savo įvaizdį bandė stiprinti tarptautinėje žiniasklaidoje. Dabar jau akivaizdu, kad dešimtys tūkstančių eurų reklamai nuėjo perniek, o gal Lietuvos politikų įdirbis liko nesuprastas patyrusių tarptautinių ekspertų ir analitikų?
Nors Lietuvos valdžia ir žino, kaip sukurti mitą apie save, tačiau tokie jos mitai Europos Sąjungoje ir Vakaruose nepadeda apdumti akių rimties ekspertams. Ir nors čia pastarosiomis savaitėmis buvo garsiai kalbama apie tai, kad esą Lietuva staiga ėmė daryti įtaką užsienio politikos pokyčiams ir Briuselis jau eina paskui Lietuvą, o ne atvirkščiai, paskelbus įtakingiausių politikų sąrašus kaip mat ši lietuviams pučiama migla išsisklaidė. Dabar jau akivaizdu, kad valdžios atstovai, apkvailinę tautiečius su užpirkta reklama brangiuose ir prestižiniuose vakarietiškuose leidiniuose, dabar patys liko prie suskilusios geldos.
Įtakingiausias asmuo – V. Zelenskis, o europinę politiką labiausiai formuoja Vokietijos vicekancleris
2022 m. įtakingiausiųjų reitingas „Politico“ leidinyje suskirstytas į tris kategorijas: „vykdytojus“, turinčius galią pasiekti tai, kad viskas būtų įgyvendinta. „Svajotojus“, kurie atstovauja idėjoms, veikiančioms Europos politiką. Ir „griovėjus“, kurie turi galios pakeisti status quo.
„Politico“ taip pat paskelbė galingiausią asmenį Europoje. Šioje kategorijoje, kaip ir buvo galima numanyti, nugalėjo Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis[1].
Politiką formuojančių „vykdytojų“sąrašo viršuje atsidūrė Vokietijos ekonomikos ministras ir vicekancleris Robetas Habeckas. Kai žemyną sukrėtė Rusijos invazija į Ukrainą, sprendimų, kaip toli eiti taikant sankcijas Rusijai, ėmėsi būtent R. Habeckas. Nors dalis nevengė aštrios kritikos dėl Vokietijos vangios pagalbos Ukrainai politikos ar milžiniškos priklausomybės nuo rusiškų energetikos šaltinių, R. Habecko balsas buvo girdimas ir plačiai cituojamas įvairių Europos žiniasklaidos kanalų.
Antroje vietoje šioje kategorijoje atsidūrė Europos centrinio banko (ECB) vadovė Christine Lagarde. Šiais metais ECB jau padidino palūkanų normas ir ruošiamasi tai daryti dar kartą. Nors kyla pavojus, kad imantis per griežtų priemonių Europos ekonomika atsidurs didelėje krizėje, kita vertus, delsimas gali pakirsti ECB patikimumą ir priversti vėliau atlikti dar skausmingesnius koregavimus.
Trečioji vieta įtakingiausiųjų sąraše atiteko JAV pajėgų NATO vadovui Christopher Cavoli, kuris giriamas dėl savo pastangų užtikrinant, kad karinė parama Ukrainai būtų nepertraukiama.
Ketvirtoji vieta atiteko karo fone neutralios siekiančios išlikti Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Turkijos lyderis ir toliau sėkmingai laviruoja po minų lauką bei karo Ukrainoje fone laikosi neutralumo. Kita vertus, R. T. Erdoganas atliko svarbų vaidmenį užtikrinant Ukrainos galimybę eksportuoti grūdus per Juodąją jūrą, o prezidentas siūlosi atlikti moderatoriaus vaidmenį Maskvos ir Kijevo derybų atveju.
Penktoji vieta politiką formuojančių sąraše kiek netikėtai atiteko Estijos ministrei pirmininkei Kajai Kallas, kuri ne kartą viešai dėstė apie Kremliaus autoritarinio režimo keliamas grėsmes. Pastaraisiais mėnesiais, kai Vakarų Europos šalys permąsto savo Rusijos strategiją, invazija į Ukrainą tik patvirtino atsargų Estijos požiūrį į Maskvą.
„Svajotojai“ siekia pakeisti pasaulį ir savo šalis
„Svajotojų“ kategorijoje pirmą vietą užėmė Suomijos premjerė Sana Marin. Ministrė pirmininkė pagaliau nutraukė savo šalies balansavimą tarp Rusijos ir NATO ir kartu su Švedija nusprendė prisijungti prie NATO, kas tapo tikru istoriniu sprendimu.
Antroji vieta skirta Škotijos pirmajai ministrei Nicolai Sturgeon. Ji siekia surengti balsavimą dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Pati N. Sturgeon teigia, kad „Brexit“ visiškai pakeitė visas įmanomas aplinkybes, bet Jungtinė Karalystė neseniai užkirto kelią rengti referendumą be jos leidimo.
Bene labiausiai su Lietuva susijusi ir šiame sąraše figūruojanti pavardė yra Erico Huango, Taivano diplomato, kuris vadovauja Taivano atstovybei Lietuvoje. Šios atstovybės atidarymas sukėlė didžiulį konfliktą tarp Lietuvos ir Kinijos. Dabar E. Huangas į savo pusę patraukti siekia ir kitas Europos šalis, tačiau kol kas, mažiau sėkmingai.
Ketvirtoji vieta svajotojų sąraše atiteko Elkei Van den Brandt – Briuselio transporto ministrei. Ji šiais metais įvertinta už savo indėlį siekiant prisitaikyti prie ES žaliojo kurso politikos. Penktoji vieta atiteko Pap Ndiaye, Prancūzijos švietimo ministrui. Jo paskyrimas į postą šalyje sukėlė debatus apie rasizmą, universalizmą, meritokratiją ir pačią prancūzų tapatybę.
„Griovėjai“ siekia pokyčių
„Griovėjų“ kategorijoje šiais metais pirmą vietą gavo naujoji Italijos premjerė Georgia Meloni. Nors politikė Briuselyje kritikuota dėl savo kraštutinių pažiūrų, pastaraisiais mėnesiais, jai perėmus premjero postą, G. Meloni stengiasi savo kolegoms Europoje ir Vakaruose pranešti, kad yra didelė NATO šalininkė, griežtai nusiteikusi Kremliaus atžvilgiu ir jokiu būdu nenori išstoti iš ES, nors neprieštarautų galimybei šiek tiek pakoreguoti jos veikimą.
Antroji vieta atiteko Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui. Šiam jau 12 m. valdžioje esančiam politikui regis pavyko palaužti bet kokią likusią ES valią. ES į Vengrijos lyderio pasisakymus dažnai reaguoja tik nuolankia tyla, o ir paskutinis Vengrijos veto Ukrainos paramos paketui tik parodo, kiek galios sutelkė V. Orbanas.
Trečioji vieta šiame sąraše atitenka Keirui Starmeriui. Leiboristų partijos lyderis gali tapti vienu iš daugelio centro kairiųjų lyderių Vakaruose, kurie dėl geresnio pasirinkimo trūkumo laimėjo pakankamai rinkėjų balsų.
Ketvirtoji vieta skiriama Jeanui-Luco Melenchon, Prancūzijos kairiųjų lyderis sumaniai sujungė senąsias kairiųjų nuostatas ir tai, kas yra patrauklu šiuolaikiniam jaunimui. Su nauja politine programa, ateinančiuose rinkimuose J.L. Melenchon gali įgyvendinti ne vieną savo svajonę.
Penktoji vieta „griovėjų“ sąraše skiriama Albertui Nunezui Feijoo – Ispanijos opozicijos lyderiui. Jo nekonfliktiškas stilius yra viena iš priežasčių, kodėl jis gavo net 98 proc. centro dešiniosios Liaudies partijos balsų ir bandys ją atvesti į valdžią per kitais metais vyksiančius rinkimus. Jis save vadina senamadišku ir nuobodžiu, pabrėždamas, kad politika yra ne asmenybės, o „žmonių problemų sprendimas, mūsų bendros gerovės gynimas“.
Lietuvos politikai gėdingai bloškėsi veidu į žemę
Į „Politico“ akiratį nepatekę Lietuvos politikai dabar gali degti iš gėdos. Dešimtys tūkstančių eurų buvo išleisti interviu su Lietuvos prezidentu, premjere ar užsienio reikalų ministru. Valdantieji garsiai ir gausiai kalbėjo apie tai, kad Vakarai mūsų pagaliau klausosi, o europarlamentaras Andrius Kubilius net kalbėjo apie tai, kad būtent Lietuva diktuoja madas ES politikoje.
Pagyrūnišką toną ir savigyrą šiandien jau keičia tyla. Jau nebenorima kalbėti apie nenusisekusią reklamą įtakinguose tarptautiniuose žiniasklaidos kanaluose. O piliečiai taip ir liko nesupratę, kokiu tikslu buvo brangiai mokama už reklamą, kuri Lietuvoje sukėlė tik didžiulį neigiamą ažiotažą ir pasipiktinimą.
Juk prieš daugiau nei mėnesį atskleista, kad „Financial Times“ publikuotas straipsnis apie tai, kad Ingrida Šimonytė yra tarp kandidačių tapti NATO vadove tebuvo dūmų uždanga. Netruko paaiškėti, kad lietuviškuose žiniasklaidos kanaluose pateiktas tekstas stipriai skiriasi nuo originalo, kuriame aiškiai teigiama, kad būtent pats Vilnius ir niekas kitas siūlo I. Šimonytę į tokio aukšto rango postą.
„Financial Times“ publikavo ir premjerės Ingridos Šimonytės komentarus apie šalies priimtus sprendimus dėl išsivadavimo iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos, rašyta ir apie lietuvių startuolį „Vinted“ ar Lietuvos krepšinio tradicijas. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad straipsniai rašyti ne dėl realaus susidomėjimo Lietuva, o dėl to, kad viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“ su „Financial Times“ sudarė sutartis už maždaug 56,8 tūkst. eurų. Ir nė viename iš jų nebuvo pažymėta, kad tai – reklaminiai straipsniai.
Sutartis sudaryta ir su tuo pačiu „Politico“. Leidinio elektroninės prieigos įsigijimo sutartis su Užsienio reikalų ministerija (URM) pasirašyta už beveik 22 tūkst. eurų. Už išleistus tūkstančius ministerijos darbuotojai metus laiko galės naudotis dešimčia leidinio prieigų.
Visi šie faktai pagrįstai piktina didelę dalį visuomenės ir Seimo narių. Reklaminei Lietuvos politikų kampanijai skirtos tūkstantinės sumos, realaus rezultato nematome, o valdantieji stebina veidmainiškumu.
