Lietuvos žiniasklaida iš „Financial Times“ informacijos išpūtė burbulą
Vakar Lietuvos žiniasklaida paskelbė sensacingą naujieną – esą Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė neoficialiose diplomatinėse diskusijose minima tarp kandidatų į NATO generalinio sekretoriaus pareigas[1].
Lietuvos žiniasklaida savo pranešimus grindė įtakingo leidinio „Financial Times“ informacija, kuria akcentuojama, jog NATO atėjo laikas vadovauti moteriai iš rytinio flango, o dabartinio NATO vadovo Jenso Stoltenbergo kadencijai baigiantis kitų metų rugsėjį, jį pakeisti galėtų ir Lietuvos politikė.
Nors Lietuvoje akcentuota, kad tikslaus pagrindo tokioms diskusijos nėra, o visi kandidatai šiuo metu yra tik svarstomi, naujiena greitai sudrebino šalies politinę padangę ir paskatino ankstyvas visuomenės diskusijas.
Į jas įsitraukė net šalies prezidentas Gitanas Nausėda, kuris akcentavo, kad tikrai palaikytų premjerės kandidatūrą į NATO generalinio sekretoriaus pareigas, jei ji būtų svarstoma. Pati premjerė nesiėmė komentuoti šalies spaudoje pasirodžiusių žinučių[2].
Tačiau tai padarė visi kiti: nuo eilinių internautų, iki visuomenėje žinomų asmenų Jie atkreipė dėmesį, kad situacija iš tiesų nėra tokia, kokia gali atrodyti. Užsienio žiniasklaidoje minima, kad būtent Lietuva siekia, kad jos premjerė taptų naująja Vakarų karinių pajėgų aljanso vadove.
Pagrindo I. Šimonytės kandidatūrai nėra
Lietuvoje žinomas politinis veikėjas Gintaras Furmanavičius apstulbo, jog šalies žiniasklaida žinią apie neva Vakaruose svarstomą I. Šimonytės kandidatūrą į aukščiausią NATO postą interpretavo būtent taip. Savo asmeninėje feisbuko paskyroje jis pasidalino „Financial Times“ straipsnio vertimu, kuriame teiginiai skamba visiškai kitaip nei juos nušvietė mūsų šalies žurnalistai.
„Lietuva, būsimo NATO aukščiausiojo lygio susitikimo šeimininkė, siekia, kad jos premjerė Ingrida Šimonytė taptų naująja Vakarų karinių pajėgų aljanso vadove ir įsitrauktų į perpildytą potencialių kandidatų būrį. Pareigūnai Vilniuje tvirtina, kad atėjo laikas, kad generaliniu sekretoriumi taptų kas nors iš NATO pusės su Rusija ir mergina, kuri pakeistų Jensą Stoltenbergą, kurio kadencija kovo mėn. buvo pratęsta vieneriems metams ir baigsis 2023 m. rugsėjį. Keturi NATO pareigūnai informavo „Europe Express“, kad oficialios diskusijos šiuo klausimu dar neprasidėjo ir kad ambasadoriai rimtas derybas gali pradėti 2023 m. vasario mėn. Liepos 11-12 d. Vilniuje vyks kitas NATO aukščiausiojo lygio susitikimas. Kai kurios NATO narės nerimauja dėl perspektyvos pasirinkti Sovietų Sąjungoje gimusį asmenį vadovauti Vakarų karinių pajėgų aljansui, atsižvelgiant į karą Ukrainoje ir galimybę, kad Rusija tai supras kaip provokaciją, tuo tarpu kitos mano, kad tai yra puikus tikslas ją pasirinkti“, – rašoma tekste[3].
Ko siekia politikai ir žiniasklaida, bandydami įtikinti, kad I. Šimonytės kandidatūra domina Vakarų pareigūnus?
Jeigu situacija iš tiesų yra tokia, tai reikštų, kad Lietuvos atstovai patys įnirtingai „rekomenduoja“ I. Šimonytę į NATO vadovo postą, sukurdami pagrindo gandams, apie neva Vakarų pareigūnų susidomėjimą Lietuvos politikės kandidatūra.
Tuo tarpu žiniasklaida, kurdama netikrų naujienų burbulą, Lietuvos visuomenę siekia įtikinti, kad politikės darbai ir rezultatai kalba patys už save – esą ja domisi net NATO.
Lietuvos žurnalistas ir redaktorius Vidas Rachlevičius taip pat kritikuoja mūsų šalies žurnalistų siekį sukurti istoriją ten, kur jos tiesiog nėra.
„Šiandien net gėda už savo cechą pasidarė, kai pamačiau, kad didelė dalis žiniasklaidos aklai ištiražavo „Eltos“ nesąmonę apie tai, kad „Financial Times“ Šimonytę mini tarp kandidatų pakeisti NATO generalinį sekretorių“. Visų pirma – klaidinanti antraštė. Tai, kad Lietuva nori ar siekia visai nereiškia, kad ji yra „minima tarp kandidatų“. Mes visi daug ko norim ir pasvajojam… Bet svarbu ne tai. Šis pranešimas eilinį kartą apnuogino faktą, kad portaluose nebėra nei prityrusių redaktorių, nei mąstančių žurnalistų, kuriems tas „Eltos“ paskleistas nonsensas sukeltų abejonių. Turint galvoje dabartinę įtemptą tarptautinę situaciją, karą, įtampas ir rimtus prieštaravimus NATO viduje, I. Šimonytė, neturinti nei rimtos tarptautinių reikalų patirties, nei praktiškai jokio tarptautinio autoriteto bei politinio svorio gali būti kandidatė į NATO vadovus? Vidaus auditorijai galima sumaitinti viską, bet kaip tarptautinė? Juk lietuvišką žiniasklaidą stebi ir analizuoja užsienio valstybės, NATO partneriai. Kaip jie vertina tokias nesąmones? Ar lietuviai adekvatūs, ar jie suvokia, ką jie kalbą? Iš to seka kitas klausimas – ar tokiais svaičiotojais galima pasitikėti? Apie kokį NATO, tokių net į paprastą tarptautinę organizaciją niekas nenorės rinkti“, – feisbuke rašo V. Rachlevičius[4].
Po šiuo įrašu pasipylė komentarai, kritikuojantys ne tik mūsų žiniasklaidos lygį, bet politikų susireikšminimą.
Kiti komentatoriai net pabrėžia, kad būtent taip šiuo metu valdžioje esantys konservatoriai kuria savo įtakingą įvaizdį: priminta ir neseniai paskelbta istorija apie tai, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis buvo pakviestas į Pasaulio ekonomikos forumą.
Įprastai šiame pasaulio politikos ir verslo lyderių susibūrime Lietuvą atstovaudavo tik šalies prezidentai, tačiau Lietuvoje skelbiama, kad ministrui adresuotame laiške Lietuvos diplomatijos vadovas kviečiamas atsižvelgiant į jo vaidmenį Vakarams reaguojant į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje[5].
Svarbiausio NATO posto siekiantis žmogus negali būti iš Rytų bloko
Lietuvos politikai ir aukšti tarptautiniai postai – nėra dažnas derinys. Šiuo atveju, I. Šimonytės kandidatūra į NATO gali būti grindžiama tik politikės rėmėjų viltimis ir tuo, kad šiuo metu ji eina Lietuvos ministrės pirmininkės pareigas. Tai svarbus faktas, mat paskutiniai du NATO vadovai – Norvegijos atstovas J. Stoltenbergas ir Danijos atstovas Andersas Foghas Rasmussenas – buvo savo vyriausybių vadovai[6].
Tačiau tai nebūtinai yra taisyklė. Renkant NATO vadovą svarbus yra bendras aljanso narių sutarimas, esamos politikos tęsimas, sąlyginis neutralumas didžiausioms NATO grėsmės. Šiuo metu renkant NATO vadovą, labai svarbus veiksnys bus tai, kaip kuris nors iš kandidatų vertina paramą Ukrainai kare su Rusija.
Kad ir kaip griežtai nepritartų Rusijos invazijai į Ukrainą, Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ir Vokietija, nori siekti, kad karas vienaip ar kitaip baigtųsi, ir norės, kad kas nors norėtų pabandyti sukurti naujus, stabilesnius santykius su Maskva.
Tai reikštų, kad realiu pretendentu negalėtų būtų laikomas žmogus iš Baltijos šalių ar Lenkijos: kad ir kokios puikios būtų politiko patirtys ir jo savybės, likusiai NATO daliai bus laikomas pernelyg aršiai nusiteikusiu prieš Rusiją.
Realiausia pretendente užimti NATO vadovo postą yra ne I. Šimonytė, o Kanados finansų ministrė Chrystia Freeland
Šiuo metu diskusijos dėl NATO vadovo posto yra tik pirminės, tačiau viena realiausių veikėjų užimti šią vietą yra laikoma Chrystia Freeland, 54 metų Kanados finansų ministrė[7].
Tačiau Europos Sąjunga (ES), nenuostabu, norėtų, kad kitas NATO vadovas būtų iš bendrijos. O taip tikrai gali būti: iš dabartinių 27 valstybių 21 priklauso Aljansui. Didžioji Britanija, kuri pasitraukė iš ES, bet ne iš NATO, taip pat turi pretendentą: tai 52 m. gynybos sekretorius Benas Wallace’as.
Dabartinio NATO vadovo J. Stoltenbergo kadencija baigsis kitų metų rudenį. Jeigu visuotinai priimtino kandidato neatsiras, NATO valstybės narės gali susitarti pratęsti J. Stoltenbergo kadenciją dar vieneriems metams. J. Stoltenbergas jau prašė pratęsti kadenciją dvejiems metams dėl karo Ukrainoje, tačiau jam buvo suteikta vienerių metų kadencija iki kitų metų rugsėjo mėnesio.
