Ne Lietuva bėga paskui Briuselį, bet atvirkščiai?
Šią savaitę įtakingame britų portale „Financial Times“ pasirodžiusi straipsnių serija apie Lietuvą bei jos politikus, verslininkus, kūrėjus, pasiekimus ir šalies proveržį kaip reikiant „nustebino“ ne tik internautus, bet ir pačius politikus, taip pat valstybines institucijas. Pastarieji net suko galvas – ką mes darome kitaip nei kiti, kad Vakarai taip nori sekti mūsų pėdomis, o ne mes jų? Tačiau greitai džiaugsmo banga nuslūgo, mat paaiškėjo, kad šios publikacijos buvo apmokėtos iš viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ kišenės. Kitaip tariant, už reklamą sumokėjo Lietuvos mokesčių mokėtojai, kurie net nebuvo informuoti apie tai, kad straipsniai yra nupirkti. Visi apsigavo naiviai įsivaizduodami, kad tokios publikacijos yra tikra Lietuvos sėkme tarptautinėje arenoje.
Portalas „Delfi“ paskelbė, kad pirmadienį „Financial Times“ skiltyje „Special Reports“ pasirodė septynios publikacijos apie Lietuvą: šalies laikyseną tarptautinėje arenoje, proveržį finansinių technologijų srityje, fotografų pasiekimus, Suvalkų koridorių, energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, krepšinį ir pirmąjį Lietuvos vienaragį „Vinted“[4].
Į tokį tarptautinį „pasisekimą“ netruko sureaguoti europarlamentaras konservatorius Andrius Kubilius. Jis pareiškė, jog yra įsitikinęs, kad tai ne Lietuva šoka pagal Europos Sąjungos dūdelę, bet atvirkščiai – Vakarai mokosi iš mūsų.
Pasak politiko, Lietuva įtakoja ES užsienio politikos paradigmų kaitą nesistengdama „vien tik plaukti didžiųjų (Berlyno, Paryžiaus ir kt.) nubrėžtame farvateryje“.
A. Kubilius įsitikinęs, kad nuosekliai brėždami kitokias linijas mes priverčiame net ir tą patį Berlyną ar Briuselį pripažinti, kad jau seniai buvome teisūs dėl Rusijos, tik iki karo nebuvome girdimi.
„Dabar jau mus girdi, todėl ir Gabrieliaus bei Ingridos nuoseklūs žodžiai (ir veiksmai) ne tik apie Rusiją, bet ir apie Kiniją keičia iki šiol Europos Sąjungoje vyravusias paradigmas. Berlynas, Paryžius, Briuselis seka mūsų pėdomis, o ne atvirkščiai. Todėl apie tai ir rašo „Financial Times”. Rašo neslėpdami pagarbos ir susižavėjimo Lietuvos laikysena“, – savo feisbuke rašė A. Kubilius.
Išskirtinis dėmesys Lietuvai – už pinigus
Pasididžiavimo įtakingame britų portale šmėžuojančiu Lietuvos vardu neslėpė ir pati Vyriausybė. Savo socialinėje feisbuko paskyroje ji dalinosi nuostabą sukėlusia žinia, neva „Financial Times“ publikavo ir premjerės Ingridos Šimonytės komentarus apie šalies priimtus sprendimus dėl išsivadavimo iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos.
„Financial Times“ taip pat pastebėjo sparčiai augančią Lietuvos startuolių ekosistemą ir vieną jos pažibų, pirmąjį vienaragį „Vinted“, Lietuvos fotografiją ir aistrą krepšiniui“, – nesikuklindama rėžė Vyriausybė.
Savo įžvalgomis britų portale pasidalino ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė. Už tai, kad galėjo pasidalinti savo įžvalgomis, ji dėkojo „Financial Times“ žurnalistui Richardui Milne.
M. Šešelgytė pasidalino, kad minimas portalas pasidalino jos citatomis net trijuose straipsniuose. Juose ji kalbėjo apie tai, kad Lietuvos saugumą lemia karo Ukrainoje baigtis, apie taivaniečių atstovybės steigimo prasmę Lietuvoje, Švedijos ir Suomijos narystės NATO reikšmę Lietuvai bei mažinamą priklausomybę nuo Rusijos.
Ar tikrai taip viskas gražu?
O dabar apverskime situaciją iš kitos pusės. Kaip skambėtų visos šios politikų pagyros, jei pasakytume, kad šie straipsniai portale buvo užsakyti? Ko verti tada liktų pasakymai apie Lietuvos įkandin lakstančius Vakarus, Briuselį, Berlyną?
Po tokio gausaus piaro paaiškėja, kad straipsniai buvo nupirkti viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“, o šių metų lapkritį su „Financial Times“ sudaryta sutartis sudarė 56,8 tūkst. eurų (su PVM)[4]. Numatytas turinio kampanijos laikas nuo 2022 metų lapkričio 24 dienos iki 2023 metų sausio 24 dienos.
Tačiau „Financial Times“ korespondentas R. Milne neskubėjo daužyti vilčių į šipulius ir patikino, neva Lietuvos Vyriausybė neturėjusi įtakos jo rašomiems straipsniams. Jis atkreipė dėmesį, kad visi portalo specialūs reportažai yra rengiami atsižvelgiant į reklamos paklausą, tačiau žurnalistai esą nežino, kas yra reklamos užsakovas. Viskas, kas yra jų žinioje, tai esą tik tai, kad yra poreikis parengti tekstus.
Atsiliepdama į kilusią viešą diskusiją, pasisakė ir „Investuok Lietuvoje“ Rinkodaros departamento direktorė Rūta Nemunytė. Ji įsitikinusi, kad Lietuvai yra labai svarbu formuoti savo įvaizdį, o turinys apie Lietuvą įtakingame portale esą padės atkreipti užsienio žurnalistų, verslininkų ar investuotojų dėmesį į galimybes šioje šalyje.
R. Nemunytė įsitikinusi, kad Lietuva šiuo metu turi stiprinti savo kaip patikimos, saugios, pažangios ir verslui patikimos valstybės įvaizdį. O tam esą didelę reikšmę turi leidinio įtakingumas. Pasak jos, atlikus kaštų-naudos analizę buvo priimtas sprendimas šiam tikslui pasitelkti būtent „Financial Times“, kuris turi daugiau nei 16 mln. unikalių skaitytojų per mėnesį[4].
Turėjo sąžiningai informuoti
Nesąžiningumo krislų šioje situacijoje įžvelgė komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas, pažymėjęs, kad tokiu būdu apkvailinti skaitančius „Financial Times“ esą bus sunku, mat jie žino, kad skiltis „Special Reports“ yra komercinė[4].
Tačiau įdomesnė komunikacijos ekspertui pasirodė situacija, kai Lietuvos politikai puolė girtis, neva mus pastebėjo „Financial Times“. Tačiau, pasak jo, yra viena, kai išties pastebi, ir visai kas kita, kai reikia susimokėti, kad mus pastebėtų.
Jo įsitikinimu, „Investuok Lietuvoje“ turėjo iškart informuoti apie tai, kad „Financial Times“ publikacijų serija yra turinio kampanijos dalis, nes dabar kai kurie žmonės esą gali jaustis apkvailinti.
Visgi, A. Katauskas neslėpė, kad užsakomieji straipsniai yra vienas iš būdų padidinti šalies žinomumą ir ją pristatyti.
Vietoje objektyvumo – slepiama informacija
Tuo tarpu apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas rėžė, kad šio skandalo įkarštyje vieni gina visuomenės teisę žinoti, o kiti – teisę informuoti visuomenės žinojimą. Anot jo, piktinasi tie, kurie yra įsitikinę, jog bet kokia informacija, pasirodžiusi žiniasklaidos platformose, turėtų turėti bent jau aiškų šaltinį ir aiškiai deklaruotus interesus.
Kita asmenų grupė, mananti, kad visuomenės žinojimą galima formuoti ir be jos žinios, pasak jo, mato galimybę, įtaką ir aprėptį. Juk vardan teigiamo rezultato, kodėl gi nepalikus nežinios, kai skaitytojas nežino, kas su kuo čia konkrečiai turi „reikalą“.
„Jeigu klaustumėt manęs, tai man atrodo, kad šitokie žaidimai su turiniais, žinutėmis ir target audiences, neprideda pasitikėjimo žiniasklaida ir tais, kurie valdo platformas, žadančias objektyvumą ir visišką informacijos skaidrumą. Nedaug sukuria pasitikėjimo ir tais, kurie mano, kad įdomus gali būti pamokėjęs standartinį susidomėjimo mokestį“, – savo feisbuko paskyroje rėžė P. Gritėnas.
Nepilnavertiškumo kompleksą reikia išsiimti
Reputacijos agentūros „WINNING“ įkūrėjas, komunikacijos specialistas Andrius Baranauskas feisbuke pasidalino kiek kitokia nuomone. Jis įsitikinęs, kad svarbiausia yra pasiekti reikiamą tikslą, o jo siekimo priemonės turi būti naudojamos atsižvelgiant į situaciją. Pasak jo, normalios komunikacijos tikslas niekada nebūna straipsnis. Dažniausiai tikslas esą yra atkreipti auditorijos dėmesį ar išreikšti politinę poziciją tikslinei auditorijai.
A. Baranauskas įsitikinęs, kad jei šis tikslas lengviau ir greičiau yra pasiekiamas susimokant pinigus – tai eini tai ir darai. Ekspertas taip pat nesipurto ir mokamų straipsnių žiniasklaidoje, mat visa tai, anot jo, yra normalu – tai tėra priemonė tikslui pasiekti.
„Nes, matot, pasaulis didelis, o mes maži. Paskaičiuokit, kokia procento dalis ir su kiek nulių po kablelio yra mūsų gyventojai pasaulio žmonių skaičiaus kontekste. Arba kaip mūsų BVP atrodo pasaulyje, procentais. Arba dar ką“, – rėžė jis.
Tačiau A. Baranauskui šioje situacijoje esą labiausiai užkliuvo lietuvių elgesys – štai sužinoję, kad Lietuvos vardas minimas tokio lygio portale apsidžiaugė, tačiau po džiaugsmo antplūdžio iškart nuvilnijo nepasitenkinimo banga paaiškėjus, kad visa tai buvo nupirkta už pinigus.
„O gražioji dalis – kai nustosim džiaugtis kiekvienu dėmesio atkreipimu, užsieniečių pagyrimu, dar vienu straipsniu ar tuo, kad krepšininkai garsina Lietuvą – va tada net nustebsim, ant kiek tai, pasirodo, nesvarbu“, – rašė A. Baranauskas.
Jis taip pat pridūrė, kad lietuviams „reikia vieną dieną susikaupti ir šį nepilnavertiškumo kompleksą išsiimti iš savęs“.
Dovana gimtadienio proga?
Į „Financial Times“ suskambėjusį Lietuvos vardą sureagavo ir Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė, negailėjusi kritikos kirčių valdantiesiems. Ji teigė, kad panašu, jog už 56,8 tūkst. eurų Lietuva nusipirko krūvą premjerės I. Šimonytės nuotraukų britų portale.
„Įdomu, o tas straipsnis „Financial times“, kuris Lietuvoje buvo pristatytas, kaip jos skrydis į NATO generalinius sekretorius – taip pat užsakomasis? Gimtadienio proga iki galo nepavykusi dovana? Kas tikrai labai nestebintų, nes teksto originale, ne lietuviškose antraštėse, tas vietinei rinkai pristatytas „skrydis“ labiau panašėjo į pigų siūlymąsi, kad kažkas tą kandidatūrą NATO bent jau pasvarstytų“, – savo socialinėje paskyroje rašė A. Širinskienė.
Smaginasi už visų pinigus
Publicistas Algimantas Rusteika į šią situaciją pažvelgė kaip į mestą gelbėjimo ratą Lietuvos įvaizdžiui po to, kai buvo užkurta pekla dėl Taivano ambasados, trąšų, Kaliningrado tranzito draudimo ir visų kitų užsienio politikos „perliukų“.
A. Rusteika pastebėjo, kad nors ir prisidirbta buvo nemenkai bloginant Lietuvos kaip patikimos valstybės įvaizdį, ją gelbėti nuspręsta už visų mokesčių mokėtojų pinigus užsakius keletą straipsnių „Financial Times“ apie tai, kokia mūsų šalis inovatyvi, pažangi, kaip diktuoja Europos sostinėms, ką daryti politikoje ir panašiai.
„Nei ten kas tuo patikėjo užsieny, nei ką, nes tekstai buvo publikuojami užsakomųjų straipsnelių skyrelyje ir visi žino, kad ten mokama reklama ir nieko daugiau. Truputį primena Naujuosius Vasiukus“, – socialinėje paskyroje rašė A. Rusteika.
Jis taip pat pridūrė įžvelgiantis šioje situacijoje panašumų su gūdžiais 1990-aisiais, kai vietinis sukčius esą įsteigdavo Vokietijoje firmelę ir jos vardu už „juodus“ pinigus nusipirkdavo lietuviškos įmonės akcijų pirmumo tvarka, neva yra „užsienio investitorius“.
