Gyvybė gali paveikti ilgalaikes planetos tinkamumo gyventi perspektyvas
Didžiulis ekologinis ir klimato niokojimas, būdingas pastaruosius 100 metų, lėmė, kad pasaulis taptų „nevaisingas“ ir nesvetingas: dėl greito ledo tirpimo pakilo jūrų lygis, prarydamas dalį miestų, kol miškų naikinimas nusiaubė žaliąsias teritorijas visame pasaulyje, sukeldamas kai kurių rūšių išnykimą[1]. Tačiau visą tą laiką mes ir toliau deginome iškastinį kurą, kuris, kaip žinome, mus nuodija, ir taip sukūrėme pasaulį, kuris nebėra tinkamas mums patiems.
Šiuo atveju galbūt galime nukreipti žvilgsnius už Žemės horizonto į „naująjį pasaulį“ – vietą, kur galima pradėti viską iš naujo, bet kurgi mes eisime? Kokie mūsų šansai rasti į Žemę panašią vietą, apsaugančią žmoniją nuo jos pačios sukurto chaoso?
Ir iš tiesų, mes pastatėme galingus astronominius teleskopus, jog danguje ieškotume planetų, panašių į mūsiškę, ir labai greitai radome šimtus Žemės dvynių, besisukančių aplink tolimas žvaigždes. Kitais žodžiais tariant, paaiškėjo, kad mūsų namai vis tik nebuvo išskirtiniai – Visata pilna žemių.
Panašus futuristinis ir svajones primenantis scenarijus nūdienoje yra parduodamas kaip reali mokslinė galimybė milijardieriams, artimiausiu metu planuojantiems persikelti į Marsą. Ir visgi, ar tikrai galime palikti Žemę ir visus savo rūpesčius?
Akivaizdu, jog visose šiose istorijose trūksta to, kas daro planetą tinkama gyventi, mat tai, ką astronomijos vadovėliuose reiškia „Žemė“ ir ką tai reiškia žmogui, svarstančiam apie savo išlikimo perspektyvas tolimame pasaulyje, yra du skirtingi dalykai.
Detaliau kalbant, mums reikia ne tik planetos, maždaug tokio pat dydžio ir temperatūros kaip Žemė; mums reikia planetos, kuri kartu su mumis vystėsi milijardus metų, kadangi žmonija yra visiškai priklausoma nuo milijardų kitų gyvų organizmų, sudarančių Žemės biosferą.
Taigi, astronominiai stebėjimai ir Žemės geologiniai įrašai yra aiškūs: vienintelė planeta, kuri gali mus palaikyti, yra ta, su kuria mes vystėmės – nėra jokio plano B.
Mūsų ateitis yra čia, Žemėje
Laimingiausi esame panirę į savo natūralią aplinką.
Ir iš tiesų, yra begalė laiko praleidimo gamtoje gydomosios galios pavyzdžių, – jau ilgą laiką daugybė straipsnių kalba apie „miško maudynių“ naudą. Be to, moksliškai įrodyta, jog laiko praleidimas miške sumažina stresą, nerimą ir depresiją bei pagerina miego kokybę, taip puoselėdamas mūsų fizinę ir psichinę sveikatą[2].
Akivaizdu, jog mūsų kūnai instinktyviai žino, ko mums reikia: klestinčios ir unikalios biosferos, su kuria evoliucionavome kartu ir kuri egzistuoja tik čia, mūsų gimtojoje planetoje. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad „nėra plano B“ šūkis šiomis dienomis suteikia stiprų postūmį spręsti mūsų planetos krizę.
Taip, tai gresianti krizė, į kurią žmonija turi sutelkti dėmesį. Galų gale, jei negalime išmokti funkcionuoti planetų sistemoje, su kuria evoliucionavome, kaip galime tikėtis pakartoti šiuos gilius procesus kitoje planetoje?
Marso apgyvendinimo scenarijus suteiktų „galimybę“ uždusti
Dažniausias spekuliacinio ateities „sapnavimo“ taikinys yra mūsų kaimynas Marsas: šis gi pastaruoju metu vis dažniau skelbiamas naujienose, artimiausioje ateityje reklamuojamas kaip galimas žmonijos forpostas. Ir visgi, nors žmogaus vadovaujamos misijos į Marsą atrodo tikėtinos ateinančiais dešimtmečiais, smalsu, kokios yra mūsų ilgalaikio gyvenimo Marse perspektyvos?
Dabartinis Marsas yra šaltas, sausas pasaulis, turintis labai ploną atmosferą ir visuotines dulkių audras, galinčias tęstis kelias savaites[3]. Faktas, jog išgyventi be specialaus kostiumo tokioje aplinkoje yra neįmanoma.
Nepaisant šių aiškių iššūkių, pasiūlymų, kaip Marsą paversti pasauliu, tinkančiu ilgalaikiam žmonių gyvenimui, gausu.
Ir štai, užuot pakeitus Marso atmosferą, realesnis scenarijus galėtų būti jo paviršiuje pastatyti buveinių kupolus, kurių vidinės sąlygos būtų tinkamos mūsų išlikimui. Tačiau, kaip manoma, ir čia glūdi tam tikra problema: būtų pernelyg didelis slėgio skirtumas buveinės viduje ir išorinėje atmosferoje, dėl ko žmonės susidurtų su uždusimo grėsme.
Gyvybė formuoja planetą, o planeta formuoja jos gyvenimą
Astronominė gyvenamoji zona yra labai paprasta koncepcija, tačiau gyvybės atsiradimą lemia daug daugiau veiksnių.
Vis dėlto galime trumpam optimistiškai įsivaizduoti, kad staiga radome tobulą Žemės dvynį: planetą, kuri iš tikrųjų yra lygiai tokia pati kaip Žemė; jog egzistuoja futuristinė technologijų forma, pasirengusi nuvilkti mus į rojų.
Norėdami apžiūrėti savo naujus namus, nekantriai lipame į raketą, bet nusileidę greitai pasijuntame nesmagiai. Kodėl vandenynas žalias, o ne mėlynas? Kodėl dangus yra oranžinis? Kodėl mūsų prietaisai atmosferoje neaptinka deguonies?
Kaip paaiškėjo, ši nauja planeta tikrai tinkama gyventi: gyvybės formos plūduriuoja aplink žalius, geležies prisotintus vandenynus, iškvėpdamos metaną, suteikiantį dangui nerimą keliančią miglotą oranžinę spalvą. Ši planeta tikrai tinkama gyventi – tik ne mums.
Tiesą sakant, nebūtume galėję išgyventi Žemėje maždaug 90 procentų jos istorijos laiko; deguonies prisotinta atmosfera, nuo kurios priklausome, yra naujausias mūsų planetos „bruožas“, mat Žemė daugiau laiko praleido visiškai sušalusi. (Anatomiškai modernūs žmonės atsirado mažiau nei prieš 400 000 metų; mes gyvuojame mažiau nei 0,01 procento Žemės istorijos[4].)
Vienintelė priežastis, dėl kurios Žemė dabar tinkama gyventi, yra didžiulė ir įvairi biosfera, kuri šimtus milijonų metų vystėsi kartu su mūsų planeta ir pavertė ją tokiais namais, kuriuos turime šiandien. Būtent todėl tolesnis mūsų išlikimas priklauso nuo dabartinės Žemės būklės, – pastarosios ekosistemų žlugimas tolygus žmonijos gyvybę palaikančių sistemų žlugimui.
Kitaip tariant, santykiai veikia abiem kryptimis: nors gyvybė formuoja planetą, planeta formuoja jos gyvenimą. Taigi, dabartinė Žemė yra mūsų gyvybės palaikymo stiebas, ir mes negalime be jo gyventi.
Lygiai taip pat, kaip gyvybė Žemėje vystėsi su mūsų planeta per milijardus metų, sudarydama gilų, unikalų ryšį, bet kuri svetima gyvybė tolimoje planetoje taipogi turės panašų gilų, unikalų bei griaunantį ryšį su savo planeta. Dėl šios priežasties negalime tikėtis, kad taip lengvai pateksime į kitą vakarėlį, sulaukdami šilto sutikimo.
