Mums patinka skirtingi dalykai skirtingu metu
Mes, žmonės, esame jautrūs savo aplinkai, pasitelkdami juslinę informaciją, kad įtakotume savo elgesį: kiekvienas iš mūsų nusprendžiame, kaip elgtis, remdamiesi tam tikra verte, kurią priskiriame objektams, žmonėms, situacijoms ar įvykiams. Tokiu būdu įsitraukiame į veiksmus, kurie veda prie teigiamų ar naudingų rezultatų, dažniausiai vengdami neigiamų ar baudžiamųjų pasekmių.
Akivaizdu, jog savo žinias apie pasaulį konstruojame pagal tai, kiek mums patinka aplinkos elementai, ir tai darome mokydamiesi ir kurdami lūkesčius apie juos. Toks vertinimas yra pagrindinis biologinis mechanizmas, labai svarbus išgyvenimui[1].
Ir iš tiesų, jau tūkstantmečius filosofai bei mokslininkai siekė bendro tikslo: nustatyti dėsnius, siejančius objektų savybes ir malonumo jausmą. Tuo tarpu Pitagoro mokykla taip pat laikėsi nuomonės, kad bet kurio objekto hedoninė vertė (kai laimė kyla tam tikros patirties dėka) slypi harmonijoje[2].
Panašiai tokia savybė kaip pusiausvyra yra laikoma mūsų skonį lemiančiu veiksniu. Ir ši filosofija sudaro prielaidą, kad tokį jausmą įtakojančiam objektui būdinga hedoninė vertė, dėl ko tikimasi, jog tai sukels iš anksto numatytus atsakymus dėl grožio, skonio ar malonumo.
Šiuolaikinis šios tradicijos pavyzdys yra kai kurie atlikti žmogaus elgesio tyrimai.
Anot jų, pirmenybes galima nuspėti pagal stimulo charakteristikas. Bet kodėl tada mes turime tokius skirtingus ir besikeičiančius skonius? Kodėl mes mylime tai, ko kiti nekenčia ir atvirkščiai? Juk, tarkim, skrydžiai lėktuvu patinka ne visiems.
Tai, jūsų žiniai, vis tik priklauso nuo patirties ir asmenybės.
Pažinkite save
Kiekvienas žmogus vertinimui suteikia unikalią patirtį ir žinias. Vertinimas taip pat susijęs su situacija, kurioje jis vyksta, todėl tokiu atveju tinka posakis „kiekvienam savo“.
Kitaip tariant, skirtingi dalykai mums patinka skirtingai. Na, o viena iš priežasčių yra ta, kad smegenys skiriasi dėl genetinių, vystymosi ar patirtinių priežasčių. Ir tai reiškia, jog vertinimo procesai taip pat labai skiriasi.
Bet kokiu atveju, šių atskirų procesų nagrinėjimas yra labai svarbus norint suprasti bendruosius mechanizmus, dėl ko galime pasidžiaugti, kad neuromokslas šiuo atžvilgiu labai prisideda.
Taigi, įdomu tai, jog hedoniniam vertinimui būtinas ryšys tarp jutimo sričių ir atlygio sistemos. Tai paaiškina didelį malonumo, kurį gauname iš dirgiklių, tokių kaip muzika, kintamumą.
Detaliau kalbant, malonumas klausytis muzikos priklauso nuo to, kaip šios smegenų sritys bendrauja tarpusavyje. Jeigu, tarkim, jutiminė informacija nėra perduodama atlygio sistemai, pastaroji neturi hedoninės vertės.
Tai taipogi būdinga anhedonijos (negalėjimo jausti džiaugsmo, pasitenkinimo) atveju [3]. Dėl to žmonės su šia liga negali patirti muzikos malonumo.
Kitas svarbus veiksnys – ankstesnė patirtis, atsakinga už skonio skirtumus tarp žmonių.
Tiesą sakant, malonumas, patiriamas su pažįstama ir nepažįstama muzika, apima skirtingą smegenų veiklą, mat mums dažniausiai patinka tai, ką žinome. Tuo tarpu tam tikrų dalykų pamėgimą lemia individualūs pageidavimai.
Individualūs skirtumai paaiškina žmonių skonio įvairovę
Tai, kaip formuluojamas vertinimas, keičia skonį pagal aplinkybes. Ir visgi, kaip vystyti pirmenybes?
Išgyvenimui svarbūs fiziniai subjektai yra siejami su specifinėmis juslinėmis savybėmis. Tai leidžia mums išmokti aptikti pavojus ir privalumus – tai pagrindinis principas, kuriuo vadovaujantis sukuriame pirmenybes. Tačiau tai tikrai nepaaiškina, kodėl mūsų skoniai skiriasi.
Viena iš priežasčių yra ta, jog vertinimai priklauso nuo konteksto.
Dauguma kognityvinių sistemų sukuria mechanizmus, leidžiančius atsižvelgti į kitą svarbią informaciją apie sistemos būklę, poreikius, tikslus ir lūkesčius bei vertinimo sąlygas. Pavyzdžiui, patelių poros pasirinkimą įtakoja kitų patelių pirmenybė: gupijų (žuvų) patelės mėgsta anksčiau atstumtą patiną, jei vėliau pamato kitas pateles, besivaikančias jį.
Be to, lūkesčiai, fiziologija ir aplinka taip pat turi didelę įtaką vertinimui ir pažinimo bei emocinių sistemų veikimui. Tarkim, kai esame alkani, valgyti ką nors saldaus dažnai yra labai malonu. Kai tampame sotesni, valgymo malonumas mažėja iki tokio lygio, kai tam tikru metu bjaurimės savo mėgstamu maistu. Tai reiškia, jog smegenų mechanizmai išsivystė taip, kad kintančioje aplinkoje pateiktų lanksčius atsakymus.
Kitais žodžiais tariant, suvokimas nėra pasyvus objektų savybių fiksavimas. Tai priemonė, kuria aktyvi kognityvinė sistema bando įprasminti pasaulį. Ir tai daro nuolat vertindama su jais susijusią patirtį, tikslus ir lūkesčius.
Galų gale, mūsų požiūris į pasaulį niekada nėra naivus: mes tiesiog vertiname per individualų patirties, žinių, interesų, poreikių, tikslų ir lūkesčių objektyvą.
Būtent todėl mums patinka tai, kas mums patinka, ir esame tokie, kokie esame, čia ir dabar.
