Neleidimas miegoti prilygsta karui su terorizmo prieskoniu
Įdomu, kas nutinka kūnui, jei kasnakt prabundate ir kelias valandas atidedate miegą „į šoną“?
Norėdamas tai patikrinti, 17-metis Randy Gardneris 1963 m. Kalifornijoje vykusiame aukštosios mokyklos mokslo mugės projekte pasiekė „ilgiausiai budinčio“ žmogaus rekordą, be miego išbuvęs 11 dienų ir 25 minutes[1].
Istorijoje, tiesą sakant, tokių žmonių buvo ne vienas: Robertas McDonaldas 1986 m. nemiegojo 18 dienų ir beveik 22 valandas – tačiau nė vienas nebuvo taip atidžiai stebimas gydytojo kaip R. Gardneris.
Šiaip ar taip, Gineso pasaulio rekordai šio žygdarbio nebeapima, kadangi 1997 m. nustota priimti naujus pareiškimus dėl pavojų keliančių aplinkybių, susijusių su miego trūkumu[2]. Ir visgi, kokios jos yra? Konkrečiau, kas gi nutinka žmonėms, ilgą laiką patiriantiems miego trūkumą?
Miegas yra būtinas vykdomosioms, emocinėms ir kūno funkcijoms, ir jo trūkumas iš tiesų gali padidinti kelių sveikatos būklių, įskaitant diabetą, širdies ligas, nutukimą bei depresiją, riziką.
Kai kurie ekspertai teigia, jog žmonėms reikia pastovaus 6-8 valandų miego su tuo pačiu intervalu kas 24 valandas. Bet neretai jaunuoliai, ypač studentai, „traukia“ visą naktį, nemiegodami parą ir ilgiau.
Haliucinacijos – miego trūkumo pasekmė
Žmonės, vengiantys reguliaraus poilsio, gali jaustis žvalūs, tačiau ne jų smegenys: pastarosios yra linkusios nevalingai užmigti, ir tai apima ne tik nedėmesingumo, bet ir haliucinacijų epizodus.
„Kai žmogus sako: Aš nemiegojau savaites, tai beveik neįmanoma“, – tvirtina Miego sutrikimų centrui Kalifornijoje vadovaujantis daktaras Alonas Avidanas.
Be abejo, gali būti sunku nustatyti, kiek laiko žmogus pajėgia išbūti nemiegojęs. Na, o taip yra todėl, jog lėtinis miego trūkumas yra visapusiškai niokojantis, ir tai tirti neetiška. Nepaisant to, turima duomenų apie žmones, sergančius reta paveldima liga, vadinama mirtina šeimynine nemiga (FFI).
Šie pacientai turi genetinę mutaciją, dėl kurios smegenyse kaupiasi tam tikras baltymas, pažeidžiantis jų veiklą. Tokių asmenų organizmo veikla pradeda sparčiai blogėti, neretai sukeldama netgi mirtį. (Dėl sutrikimo dauguma pacientų miršta vidutiniškai per 18 mėnesių.)
Panašus poveikis pasireiškia ir į šią kategoriją nepatenkantiems, bet miegoti sąmoningai vengiantiems asmenims: po paros būdravimo sutrumpėja reakcijos laikas, kalba tampa neaiški, susilpnėja atmintis, koordinacija ir dėmesys, atsiranda dirglumas bei drebulys; po 36 valandų – padidėja uždegimo žymenys, išsivysto hormonų disbalansas bei sulėtėja medžiagų apykaita. Yra mažai tyrimų apie tai, kas nutinka po 72 valandų, bet manoma, kad žmonės gali tapti nerimastingi bei prislėgti ir turėti problemų su vykdomosiomis funkcijomis.
Naktinėse pamainose dirbantys asmenys taip pat gali susidurti su sutrikusio miego bei psichologinio perdegimo pasekmėmis.
Šiuo atveju kai kurie chirurgai gali „pasigirti“ didesniu impulsyvumu ir sutrikusia vykdomąja funkcija.
Svarbiausia žinoti, kad negalite kompensuoti miego trūkumo rytoj ar savaitgalį. Miego trūkumas yra kaupiamasis, todėl neišsimiegantys turi savotišką „miego skolą“ – ir už kiekvieną prarastą miego valandą, norint atsigauti, reikia kokybiškų aštuonių valandų miego.
Miego apribojimas rizikingas ir dėl kitos priežasties: nors poveikis dėmesiui yra stiprus, jūs pats to galite nepastebėti.
Draudimas miegoti – vienas iš šiuolaikinį kankinimą apimančių metodų
Turbūt ne veltui draudimas miegoti kitados buvo dažnai pasitelkiamas kaip psichologinio kankinimo forma[3].
Dabar įsivaizduokite, kad esate priverstas išbūti visą savaitę be maisto, surakintas per riešus ir kulkšnis, dėvintis tik juodą gobtuvą, seksualiai žeminamas ir verčiamas klausytis vaikų televizijos laidų 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę kurtinančiomis apimtimis. Tai ne mano idėja apie „gerai“ praleistą laiką.
Iki 2009 m. tai buvo įprasta JAV kariuomenės praktika – visiškai teisėtas ir „humaniškas“ kalinių tardymo būdas. Ir visgi, kas sugalvojo tokias keistas tardymo formas ir kodėl likęs pasaulis tik žiūrėjo ir priėmė tokį elgesį vardan laisvės bei teisingumo?
Miego trūkumas gali atrodyti gana švelnus, palyginti su kitomis kankinimo formomis, bet tardytojo rankose jis gana greitai paverčia žmogų marionete, sumažindamas jo atsparumą fiziniam skausmui ir psichologinio tyrimo eigai.
Kita vertus, tai nesukelia jokios tiesioginės fizinės žalos, – gal todėl tai buvo laikoma viena iš „priimtiniausių“ kankinimo formų; neleidimas miegoti, be kita ko, nepalieka randų, bent jau fizinių, ir pastaraisiais metais tapo vienu iš „lengvo kankinimo“ metodų.
Akivaizdu, kad draudimas miegoti yra labai veiksmingas būdas palaužti kalinio valią, taip pat sukeliantis daugybę nepageidaujamų neigiamų pasekmių – pažinimo sutrikimus, psichozes, imuninės sistemos pablogėjimą ir net širdies ydas.
Vis tik yra kita šios praktikos pusė.
Kuo ilgiau žmogus nemiegos, tuo didesnė tikimybė, jog jis susidurs su atminties praradimu, sumišimu ir haliucinacijomis. Taigi bet kokie bandymai rinkti žvalgybos informaciją gali tapti iš esmės bevaisiai.
Atimsite miego galimybę – palaušite žmogų
Kankinimo ar tardymo scenarijuje miego atėmimo taktika naudojama siekiant pakeisti psichologinę būseną, nors su tuo susijęs poveikis imuninei sistemai ir gyvybinėms funkcijoms neabejotinai padarys papildomos žalos.
Laimei, gyvename pasaulyje, kuriame mokslas yra suvaržytas griežtų etinių gairių. Taigi mes niekada tiksliai nesužinosime, ar miego trūkumas gali būti mirtinas žmonėms. Tačiau yra keletas tyrimų su gyvūnais, kurie rodo, kad neribotas budrumas galiausiai gali nužudyti.
1894 metais rusų mokslininkė Marie de Manaceine pradėjo eksperimentuoti su šuniukais, siekdama ištirti miego trūkumo poveikį smegenims. Rezultatas buvo netikėtas, nes mirė visi 10 tiriamųjų.
Vėliau ji pasakojo sužinojusi, kad eksperimentuojant su 10 šuniukų, visiškas miego trūkumas buvo mirtinas, nepaisant tuo metu vartojamo maisto.
Tokių bandymų su analogiška baigtimi buvo ne vienas.
Šiaip ar taip, paminėkite žodį kankinimas ir dauguma iš mūsų automatiškai susiejame jį su tam tikru fiziniu smurtu. Tačiau Jungtinių Tautų konvencija tai išdėsto kiek plačiau, teigdama, jog kankinimas – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas ar kančia, siekiant iš jo ar trečiojo asmens išgauti informaciją ar prisipažinimą, nubausti jį už jo ar trečiojo asmens padarytą ar įtariamai padarytą veiką, įbauginti ar priversti atsakyti jį ar trečiąjį asmenį dėl bet kokios diskriminacijos, kai toks skausmas ar kančia sukeliami valstybės pareigūno ar kito asmens, veikiančio pagal tarnybines pareigas, iniciatyva, su jo sutikimu ar pritarimu. Tai neapima skausmo ar kančios, kylančios tik dėl teisėtų sankcijų, būdingos joms arba susijusios su jomis.
Ši „trilogija“ kelia klausimą: ar miego trūkumas sukelia stiprų skausmą, ar kančią? Kai kurios struktūros norėtų, kad manytumėte, jog taip nėra.
Be to, populiarėja nuomonė, kad dabartinis teisinis kankinimų vertinimo standartas yra „psichologiškai nepatvirtintas“, teigiant, jog žmonės neva negali įvertinti tardymo praktikos, kurios jie patys nepatiria, sunkumo – toks požiūris atspindi psichologinį suvaržymą, dar labiau skatinantį kankinimus.
