Netyčinis atradimas, kuris nustebino ir visko mačiusius
Praėjusiais metais Lietuvą, o ir kai kurias kaimynines valstybes, pavyzdžiui, Lenkiją, sukrėtė nelegalių šunų veisyklų skandalas. Iš tiesų, veisyklos atrastos lemtingo atsitiktinumo dėka. Vakarų Škotijos baltasis terjeras ištrūko iš šeimininkų rankų ir nurūko savais keliais.
Išsigandę šeimininkai, ieškodami apylinkes išgirdo garsius lojimus, tačiau užklydę į apleistą namą jie rado ne tik savąjį augintinį užrakintą narve, bet ir beveik kelias dešimtis kitų nelaimėlių – akivaizdžiai neprižiūrėtų, išalkusių, nešvarių. Būtent tada prasidėjo viena didžiausių gyvūnų organizacijų ir savanorių operacijų, siekiant išlaisvinti antisanitarinėmis sąlygomis laikomus gyvūnus, kurie priklauso nelegaliems daugintojams.
Tačiau, toks atradimas, nors ir sukrečiantis eiliniam žmogui, tikrai negali stebinti nei valstybės pareigūnų, nei beglobių organizacijų savanorių ar veterinarų. Nelegalus veisimasis gyvūnais, dažniausiais šunimis, užsienyje vadinamas tiesiog „dog mafia”. Taip šimtai ar net tūkstančiai nelegaliai veisiamų, o kartais ir pavogtų gyvūnų iš Rytų Europos valstybių, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, gabenami į vakarus, dažniausiai į Jungtinę Karalystę. Ši juodoji rinka klesti ir yra įvertinama ne vienu milijonu euru[1].
Lietuvoje dažniau kalbama ne apie pačią nusikalstamą veiką, bet apie gyvūnų gerovę, ženklinimo būtinybę. Vis tik, patys nelegalūs „veisėjai” dažniausiai lieka nenubausti arba išsisuka su minimaliomis baudomis, o valstybė vengia įvardinti tikrąjį problemos dydį. Visiškai neegzistuojantis gyvūnų gerovės apsaugos įstatymas mūsų šalį verčia puikia nelegalios, kriminalinės veiklos baze, į kurią įsitraukia ne tik nusikaltėliai daugintojai.
Dažnai ir pačios organizacijos yra kvestionuotinos bei žinomos kontraversiškais, net žiauriais poelgiais su gyvūnais. Tuo tarpu, veterinarų „draugystė‘‘ su daugintojais gali būti apibūdinama kaip tiesiog verslo sandoris. Atrodo, kol valdžia nepajėgs pažvelgti tiesai į akis, ši problema neišnyks, juk pigių šunelių paklausa didžiulė: daugelis nori veislinio, madingo augintinio, tačiau mokėti, kaip gali atrodyti „beprasmius‘‘ pinigus už dokumentus ir legaliai įsigyti augintinį iš prestižinio veislyno niekas neskuba. Taip klesti galinga, nelegalių veisyklų ir gyvūnų kankinimo imperija, kuri peržengia tiek moralės ribas, tiek valstybės įstatymus.
Dešimtis daugyklų įvairiose Lietuvos vietovėse atradę savanoriai buvo pasitikti ne tik su milžinišku „veisėjų‘‘ nepasitenkinimu ir grasinimais, tačiau ir su liūdinančiais vaizdas. Daugelis prastomis sąlygomis laikomų gyvūnų ne tik buvo netinkamai prižiūrimi, tačiau turėjo ir akivaizdžių sveikatos problemų. Viduriuojantys, vemiantys, savo išmatose paskendę šunys buvo nusilpę ir ligoti, daugeliui prireikė ne tik išmaudymo ir apkirpimo, bet ir skubios medicininės pagalbos. Kai kurie gyvūnai turėjo net rimtų vidaus organų pažeidimų, ar lūžių, kurie neteisingai gijo metų metus[2].
Tokie šuneliai vėliau tampa kieno nors dovana, vien todėl, kad visuomenė palaiko nelegalų verslą: siekdami sutaupyti kelis šimtus eurų, žmonės ne tik toleruoja tokius „veisėjus‘‘, prisideda prie kriminalinės veikos skatinimo, bet ir vėliau patys sau sukuria problemų. Tokie gyvūnai, neretai net neskiepyti, yra linkę į ligas, gali turėti įvairių genetinių problemų ar psichikos sutrikimų. Ne paslaptis, kad tokie gyvūnai neretai ilgai apskritai negyvena, numiršta vos po kelių mėnesių.
Su panašiomis situacijomis jau buvo susiduriama prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tautiečiai buvo atradę galimybę jorkšyro terjerų veislės šunelius atsigabenti iš kaimyninės Lenkijos. Žinoma, tokie gyvūnai neturėjo ne tik skiepų paso ar dokumentų, tačiau įprastai nebuvo sudaroma ir pirkimo-pardavimo sutartis. Tuomet, kai šuneliui susirgus ir nugaišus buvo mėgina atsekti pardavėjus, tai paprasčiausiai tapdavo neįmanoma, todėl sutaupyti siekęs pirkėjas likdavo prie suskilusios geldos: su išleistais pinigais, bet be augintinio.
Šiandien alternatyvių ir žymiai pigesnių augintinių pasirinkimas platus. Pakanka užsukti bent į vieną internetinių skelbimų platformą, pavyzdžiui, „skelbiu.lt‘‘ ir susipažinti su jus dominančios veislės šunų kainomis. Tarkime, norite įsigyti, o gal savo vaikus pradžiuginti mielu pūkų kamuoliuku – špicu veislės šuneliu. Tokio šuns kaina su dokumentais svyruoja nuo 1000 iki 1200 eurų, tuo tarpu be dokumentų šunelį galima įsigyti ir už 750 eurų[3]. Ieškantiems didesnio šeimos draugo, populiarios belgų aviganio veislės šunys su dokumentais tikrai atsieis bent 1200 eurų, o šunelį iš nelegalių veisėjų įsigysite ir už kelis šimtus[4].
Valstybės nepajėgia ir nenori kovoti su juodąja rinka
Net neverta kartotis, jog Lietuvoje gyvūnų apsauga yra apgailėtina. Priimami įstatymai, pavyzdžiui ženklinimo, padeda išspręsti mažai problemų, o kartais jų net sukuria papildomai. Visuomenę ir žymius žmones suprantamai papiktino teismo sprendimas kankintus ir neprižiūrėtus gyvūnus vėl atiduoti daugintojams, kurie atsipirko vos 700 eurų bauda.
Kauno apylinkės teismas patikėjo ir Ratušėlių kaime veikusios daugyklos savininko pažadais pagerinti gyvūnų gyvenimo sąlygas. Žinoma, kad po tokių nuosprendžių rankos svyra tiek savanoriams, tiek ir visiems neabejingiems žmonės. Naivu tikėtis, kad išsisukus su kelių šimtų eurų bauda, tokie veisėjai pasimokys ir iš pagrindų pakeis savo verslo principus. Tokia minimali bauda gali būti prilyginama vos vieno parduodamo ar į užsienį išvežamo šunelio kainai, o kai veisyklose jų kelios dešimtys, tai nesukelia didelių finansinių nuostolių.
Ne ką mažiau nustebinti gali ir veterinarijos gydytojų bendradarbiavimas su garsiaisiais „veisėjais‘‘. Štai viename teismo posėdyje liudijęs žinomas veterinaras ir klinikos vadovas Jakovas Šengaut tvirtino, jog šunys buvo sąlyginai sveiki, nepaisant to, kad net keletas jų buvo gydyti jo paties klinikoje. Tokia neetiška veterinaro retorika verčia kelti klausimą ar į juodąją šunų verslo rinką nėra įsitraukę ir patys veterinarai? Juk ligoti ir visiškai nusilpę gyvūnai patenka būtent į jų rankas ir tampa potencialiais klientais už kuriuos moka individualūs asmenys arba beglobių organizacijos.
Ne paslaptis ir tai, kad veterinarinės paslaugos yra brangios, ypač didžiųjų Lietuvos miestų klinikose, todėl tai gali būti sumani, tamsaus verslo plano dalis, o veterinaro liudijimai teisme, tiesiog gerai liaudyje žinomo posakio „ranka ranką plauna‘‘ atspindys. Ši konkreti situacija ir pono Jakovo liudijimas papiktino ne vieną: šia tema garsiai reiškėsi ir A. Tapinas ir daugybė kitų žymių Lietuvos žmonių, o internete skubiai išplito peticija prieš teismo nuosprendį šunis grąžinti daugintojams. Vis tik, galima tik spėlioti, kodėl visuomenės pastangos lieka bevaisėmis.
Organizacijos, besirūpinančios gyvūnų gerove turi būti kvestionuojamos
Visos šios istorijos metu svarbų vaidmenį vaidina ir nevyriausybinės, savanoriškos organizacijos, dirbančios su beglobiais, o viena aktyviausių yra „Nuaras‘‘. Nors savanorių ir geraširdžių žmonių pagalba šioje situacijoje yra reikalinga ir svarbi, vis tik, apie patį „Nuarą‘‘ visuomet sklido gana kontraversiški atsiliepimai.
Kauno mieste „Nuaras‘‘ yra įsipareigojęs teikti paslaugas ir reikalingą pagalbą susijusią su gyvūnais visą parą. Vis tik, prieš keletą metų organizacija sulaukė daugybės kritikos, kai moteris norėjusi išgelbėti naktį šalikėje rastą partrenką katę niekaip nesugebėjo susisiekti su įstaiga visą naktį ir galiausiai pati turėjo pasirūpinti gyvūno apžiūros, vėliau ir užmigdymo dėl patirtų sužalojimų, išlaidomis. Tuomet, pati Kauno miesto savivaldybė pabrėžė, kad „Nuaras‘‘ turi teikti gyvūnų paėmimo, karantinavimo, eutanazijos paslaugas ne tik darbo valandomis, tačiau visą parą ir net savaitgaliais[5].
Ilgus metus, nepaisant visuomenės ir net pačios savivaldybės pareigūnų skundų ir kritikos, gyvūnų problemas mieste sprendė viena ir ta pati, nuolat peikiama įstaiga. Tiesa, 2020-ais už gyvūnų priežiūrą mieste tapo atsakingas „Beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondas‘‘, kuris įsipareigojo teikti visokeriopą globą ir pagalbą gyvūnams, todėl bent Kaune, galima tikėtis šiokio tokio perversmo[6].
Vis tik, šalyje „Nuaras‘‘ lieka viena žinomiausių beglobiams paramą teikiančių organizacijų, nors ne kartą patys yra susidūrę su žiauraus elgesio su gyvūnais skandalais. Gana lėti pokyčiai, neskaidrios organizacijos ir dar mažiau aiškumo turinčios jų veiklos gairės, politikų vangumas ir veterinarų etikos stoka – šis derinys verčia susimąstyti apie tikrąją gyvūnų gerovės padėtį Lietuvoje.
Galbūt problemos spręsti tiesiog nėra norima? Jeigu šis juodas verslas gali sunešti milijonines pajamas, o jo keliai veda nuo Lenkijos, Lietuvos iki Didžiosios Britanijos, galbūt tai daugeliui įtakingų šalių naudinga veikla, kurią sustabdyti gali prireikti daug daugiau nei kelių tūkstančių įpykusių gyvūnų mylėtojų skundų ir peticijų.
