Šiame tekste informacija yra skirta asmenims, ne jaunesniems nei 18 metų amžiaus. Skaitydami šį tekstą Jūs patvirtinate, kad esate ne jaunesni ir prisiimate visą atsakomybę už šios informacijos poveikį.
Kai kurios šalys gali pripažinti poligamines santuokas iš kitų šalių
Tiems, kurie nežino, derėtų paminėti, jog esti kelių rūšių intymių santykių „nuokrypiai“: tokie, kurių metu vyras yra vedęs kelias žmonas, arba moteris yra vedusi kelis vyrus. Jeigu santuoką sudaro keli vyrai bei žmonos, ji gali būti vadinama grupine santuoka[1]. Priešingai nei poligamija, yra monogamija, t.y. santuoka, kurią sudaro tik du sutuoktiniai.
Kalbant apie religines pažiūras netradicinių santykių atžvilgiu, tiesa ta, kad požiūris į santuoką ir poligamiją skiriasi. Pavyzdžiui, kadangi budizmas santuokos nelaiko sakramentu, o labiau pasaulietiniu reikalu, iš esmės bet kokios santuokos formos yra daugiau mažiau priimtinos.
Įdomu tai, jog, tarkim, Tailandas teisiškai pripažino poligamiją 1955 m., o Mianmaras ją uždraudė 2015 m. Tuo tarpu Krikščionybė smerkia poligamiją, kol Liuteronų bažnyčia bei Induizmas daliai poligamistų vis tik daro nemenkas išimtis (atsižvelgiant į aplinkybes): tradiciniai induistų įstatymai leidžia poligamiją, jei pirmoji žmona negalėjo pagimdyti sūnaus. Be to, Balio induizmas leidžia sankcionuotą ir neribotą poligamiją, tačiau santuoką reguliuoja tradiciniai papročiai. Na, o Islame, kaip žinia, vyras musulmonas gali turėti daugiau nei vieną žmoną vienu metu – netgi iki keturių.
Visose Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos šalyse poligamija yra neteisėta, o praktika yra kriminalizuota. Jungtinėse Valstijose poligamija yra neteisėta visose 50 valstijų, bet 2020 m. vasario mėn. Jutos rūmai ir Senatas sumažino bausmę už poligamiją iki eismo bilieto statuso. Visa Europa ir Okeanija, išskyrus Saliamono Salas, nepripažįsta poligamistinių santuokų. Australijoje poligaminės santuokos yra uždraustos, bet poligaminiai santykiai yra įprasti kai kuriose čiabuvių bendruomenėse.
Trumpiau tariant, poligamijos teisėtumas visame pasaulyje labai skiriasi: kol viena visuomenė poligamiją draudžia, kita priima ir skatina. Tos šalys, kuriose ji laikoma norma, pastaroji yra labiausiai paplitusi. Šalyse, kuriose santuoka yra teisiškai monogamiška, de facto poligamija yra leidžiama, jei svetimavimas nėra neteisėtas. Beje, reikėtų pažymėti, kad kai kurios valstybės, uždraudusios poligamiją, pripažįsta poligamines santuokas, sudarytas kituose kraštuose.
Poligamistai meta iššūkį šeimos normoms
Taip, tradicinė monogamija po truputį nyksta, mat manoma, jog daugelis socialinių normų neatitinka žmogaus prigimties. Tarp kitko, didžiąją istorijos dalį monogamija reiškė vieną žmogų visam gyvenimui; šiuo metu monogamija yra vienas asmuo vienu metu.
Daugpatystės dekriminalizavimas yra susijęs su kelių krypčių požiūriu – įstatymų leidybos ir teisiniais bei viešaisiais santykiais. Dėka klaidinančio įvairių laisvės formų troškimo, žmones, be abejo, „užkabina“ naujovės. Kiti gi tokį pasirinkimą grindžia nevykusia patirtimi, kurią turėjo nutrūkusiuose santykiuose. Gal jei visi būtume poligamistai, neturėtume tokių problemų?
Dažna pora iš pradžių užima svingerių gretas, kol galiausiai pradeda trokšti daugiau nei vien tik sekso: partnerystės, ryšio bei palaikymo. Jie, žinoma, kalbasi apie tai, kaip kurti šeimą, o jai padidėjus, ir kaip išlaikyti. Tačiau ką daryti, kai Bažnyčia draudžia poligamiją, o ši praktika galioja tik „originalistų“ bendruomenėse?
Dalis žmonių, norėdami į tokio tipo normatyvą įtraukti susikausčiusią bendruomenę, rašo tinklaraščius, stengdamiesi įvesti „šiuolaikiškumą“ į visiems prieinamą erdvę. Tokios gyvenimo sąlygos bet kokiu atveju pritraukia nepageidaujamo dėmesio, todėl palaipsniui skleidžiama informacija gali būti išties naudinga, jog atsikratyti kaimynų šniukštinėjimo, grasinimo policija ar vaikų teisėmis. (Avantiūristų laimei, jeigu yra tik vienas santuokos liudijimas, policija negali pareikšti kaltinimų dėl santuokos).
Analizuojant konkretų tokios situacijos pavyzdį, šeima, pasisakanti už daugpatystę – tokių pasaulyje yra tikrai nemažai – po kelių metų persikėlė į mažą miestelį šiaurinėje Viskonsino dalyje, kur galėjo leisti sau namą, talpinantį „netradicinę“ sąjungą, gavusią pritarimą iš socialinės tarnybos[2]. Kita vertus, kuomet suaugusiųjų yra daugiau nei penki, o vaikų – mažiausiai tuzinas, sunku įsivaizduoti kasdienybę, kurioje nereikėtų žymėtis dienos pabaigoje į namus pargrįžtančių vaikų, kad išsiaiškinti, kurio vis dar trūksta.
Netradicinės poros nori mėgautis teisinėmis lengvatomis
Net šešiasdešimt tūkstančių žmonių Jungtinėse Valstijose praktikuoja poligamiją, įskaitant įvairių etninių grupių musulmonus ir draugijos narius. Tačiau poligamistai susiduria su daugybe teisinių kliūčių, turinčių įtakos tokiems klausimams kaip paveldėjimas, apsilankymai ligoninėje bei tėvystės teisės. Jeigu žmonos kreipiasi dėl pašalpų kaip vieniši tėvai, jos meluoja ir gali sukčiauti dėl gerovės; bet jei jie pateikia bendras mokesčių deklaracijas, tuomet pažeidžia įstatymus.
Po to, kai visoje šalyje buvo įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos, poligamistai pradėjo vis garsiau kalbėti apie teisių siekimą. Taip pat yra ir kita grupė: poliamoristai, kurių lobizmas vyksta lygiagrečiai. Skirtingai nuo poligamijos, kuri paprastai apima vyrą, turintį kelias žmonas, neturinčias kitų erotinių santykių, poliamorija dažniausiai grindžiama utopinėmis seksualinės laisvės idėjomis ir gali apimti daugybę konfigūracijų. Šiaip ar taip, tikrasis abiejų variantų tikslas yra susijęs su gyvenimo būdu, kurio dėka pilnatvė randama poliamoriškuose santykiuose.
Tokius santykius propaguojantys žmonės, ko gero, sakytų: „jei dauguma įvairiose vietose įterpia būdvardį „du“, tai nereiškia, kad tik toks elementas gali būti išsaugotas, o visi kiti nepelnytai nustumti į šalį, paverčiant per visą Žemės gyvavimo istoriją paplitusią poligamiją radikalesniu šuoliu nei tos pačios lyties asmenų santuoka“.
Ir visgi, tai nebėra tik teorinis dalykas, mat 2020 m. birželio mėn. Masačusetso valstijoje buvo priimtas potvarkis, leidžiantis trijų ar daugiau asmenų grupėms, laikančiomis save šeima, būti pripažintoms namų partneriais. Kembridžo miestas taipogi pasekė tokiu pavyzdžiu, priimdamas platesnį potvarkį, kuriuo pripažįstami kelių partnerių santykiai ir galimybė vaikams turėti daugiau nei du teisėtus tėvus. Šios nuostatos versijos priimtos Kalifornijoje, Vašingtone, Meine, Vermonte ir Delavero valstijose. Naujojo Džersio, Pensilvanijos, Delavero, Teksaso, Arizonos bei Luizianos teismai taip pat palaikė trečiųjų tėvų idėją.
Tie, kurie bando stumti teisės aktus, LGBT šeimos problemą supranta kaip platesnės visatos. Tačiau jie, kaip LGBT judėjimo šalininkai, turėtų būti etiškai įsipareigoję remti poli santykius bei visus kitus intymumo eksperimentus, pasisakydami už santykinę autonomiją, neatsižvelgiant į lytį, skaičių ar emocinį prisirišimą, kas reikštų absoliutų santuokos ir tradicinių vertybių išnykimą bei dažnėjančias vaikų psichikos problemas.
Kita vertus, tiesa ta, kad mums yra išplautos smegenys, jog yra normalu laikyti naminius gyvūnus, kasdien praustis po dušu ar kovoti už asmeninę laisvę – kad ir ką tai reikštų – manant, kad tautoms prasminga turėti klibančias moralės sienas, kuomet valdantieji gali mus suporuoti su nepažįstamu žmogumi, kurio kadaise nekentėme.
Kaip krikščionė nemanau, jog Dievas toleravo poligamiją ir kitas linksmybių „atšakas“, kaip ir nemanau, kad normalu susileisti heroino. Taip, aš negeriu kavos, bet nesakau, jog „Starbucks“ turėtų būti uždraustas. Tačiau jei norime išvysti santuokos išnykimą, imkime monogamijos klausimą į savo rankas ir išlyginkime gyvenimo nepasitenkinimą, kuriame rasime vaiką, piešiantį į atostogas vykstantį automobilį ir jame sėdinčią gausią šeimą: du tėčius, pora mamų ir dar vieną retsykiais pasirodančią merginą, įsodintą į priekabą. (Vien todėl, kad kažko nėra Konstitucijoje, dar nereiškia, jog tai bus mums naudinga)[3].
