Sausio 1-oji: Naujieji metai
Kaip liaudies išmintis byloja, darbas žmogų puošia, tačiau dar labiau neabejotinai mus pagražina poilsis. Jei atostogų nenusimato, šventinės dienos gali tapti puikia proga bent laikinai atsikvėpti nuo šurmulio darbe ir visų profesinių reikalų. Kadangi šiemet didžioji dalis šventinių dienų bus būtent savaitgaliais, pateikiamas ne tik nedarbo, bet ir svarbių šventinių dienų sąrašas.
Pirmoji nedarbo diena šiemet prasidėjo nuo sausio 1-osios, nors ir dirbantys tuo ne itin džiaugėsi, mat šventė šiemet ir taip išpuolė nedarbo dieną (sekmadienį). Būtent šią dieną visame pasaulyje yra švenčiami Naujieji metai.
Lietuvoje ši šventė laikoma kaip viena iš svarbiausių metų švenčių. Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje buvo pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX amžiuje[1].
Vasario 16-oji: Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Antroji metų nedarbo diena yra Lietuvai itin svarbi vasario 16-oji, žyminti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Būtent vasario 16-ąją keliamos Lietuvos valstybės vėliavos simboliškai prisimenant 1918 metais 20-ties Lietuvos Tarybos narių pasirašytą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės[2].
Kovo 11-oji: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena
Sekanti nedarbo diena bus kovo 11-ąją, tačiau taipogi šiemet ši šventinė diena išpuola šeštadienį.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva tampa nepriklausoma valstybe.
Kadangi 1991 metais Rusija atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, į Lietuvą buvo dislokuota kariuomenė, o sausio 13-ąją tautiečiai stojo ginti svarbiausius šalies pastatus nuo sovietų karių. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių.
Balandžio 9-10 dienos: Velykų savaitgalis
Velykos šiemet kalendoriuje pažymės balandžio 9-10 dienas. Balandžio 9-ąją (sekmadienį) bus švenčiama pirmoji Velykų diena – ši šventė švenčiama visame pasaulyje ir Lietuvoje yra viena iš svarbiausių krikščionių švenčių, pažyminti Jėzaus Kristaus prisikėlimą.
Balandžio 10 dieną (pirmadienį) švenčiama antroji Velykų diena. Šią dieną tęsiamos Velykų šventės, skirtos Jėzaus Kristaus prisikėlimo atminimui.
Kiekvienais metais Lietuvoje Velykos švenčiamos skirtingomis datomis, nes tai yra kilnojama šventė, kuri švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Protėviai Velykas švęsdavo kaip gamtos atbudimo šventę.
Sekmadienis prieš Didįjį penktadienį ir Velykas vadinamas Verbų sekmadieniu. Visoje Lietuvoje manyta, kad šią dieną savo namuose privalu turėti kadagio šakelę arba kitokią „verbelę“, kuri tikinčiuosius apsaugo nuo bet kokio blogio[3].
Paskutinis penktadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju penktadieniu. Tai – Kristaus mirties ir palaidojimo diena, pažymima pasninku ir abstinencija.
Paskutinė savaitė prieš šv. Velykas vadinama Didžiąja savaite, kurios metu buvo laikytasi tam tikros tvarkos ir drausmės – nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo laikytasi beveik visiško pasninko[4].
Gegužės 1-oji: tarptautinė darbo diena
Gegužės 1 dieną (pirmadienį) visi dirbantys švęs tarptautinę darbo dieną, kuri pažymi kovos už darbo teises ir sąlygas bei primena prieškario laikais streikuojančių darbininkų kovą. Lietuvoje ši diena buvo švenčiama 1919-1929 m. kaip „Darbo žmonių ir solidarumo šventė“, jai buvo suteiktas nedarbo dienos statusas[5].
Šventės buvo nuspręsta atsisakyti atgavus nepriklausomybę, tačiau ji vėl buvo sugrąžinta 1996 metais, tik dėmesį dabar norima atkreipti į pagrindines darbuotojų problemas: teises, saugą darbų metu bei sveikatą.
Gegužės 7-oji: Motinos diena
Gegužės 7 dieną (sekmadienį) švenčiama viena gražiausių pavasario švenčių, turinčių gilias tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pirmąjį gegužės sekmadienį kiekvienas pačiam artimiausiam savo žmogui – mamai, dovanojame gražiausius gėlių žiedus taip atsidėkodami už kilnią moters prigimtį ir rūpestį auginant vaikus.
Tačiau kiek seniau Lietuvoje vyravo kitokios tradicijos šią dieną – senoliai Motiną tapatindavo su Žeme, kuri išaugina vaikus, o žemė duoda derlių. Todėl pavasarį buvo garbinama Žemė ir namų židinio saugotoja Motina[6].
Birželio 4-oji: Tėvo diena
Birželio 4 dieną (sekmadienį) švenčiama Tėvo diena, skirta pagerbti visus tėčius ir jų vaidmenį šeimoje bei visuomenėje. Įvairiose pasaulio šalyse ši diena yra švenčiama skirtingu laiku, o Lietuvoje yra švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį.
Pirmoji šią dieną oficialiai pradėjo švęsti JAV – 1910 metais Louisa Dodd šį judėjimą sukūrė norėdama pagerbti savo tėvą, kai gimdant šeštąjį vaiką mirus motinai, jos tėvas užauginęs visus vaikus[7].
Birželio 24-oji: Joninės
Joninės arba vasaros saulėgrįžos šventė (dar kitaip Rasų šventė) Lietuvoje švenčiama birželio 23-24 dienomis. Jos metu galioja tam tikri papročiai kaip antai paparčio žiedo ieškojimas, vainikų pynimas, laužų kūrimas ir šokinėjimas per ugnį[8].
Lietuvoje moterys Joninių išvakarėse renka žoleles, iš kurių verda arbatą ir, pagal tradiciją (vadinamą kupoliavimu), barsto jomis savo namus ir tvartus.
Liepos 6-oji: karaliaus Mindaugo karūnavimo diena
Liepos 6 dieną tradiciškai švenčiama pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės vadovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventė tarp lietuvių dar dažnai vadinama „Mindauginėmis“.
Ši diena oficialiai Lietuvoje yra švenčiama nuo 1991 metų. Kasmet Lietuvoje šią dieną vyrauja ir tam tikros tradicijos, kurių laikomasi iki šiol – kiekvienais metais šią dieną 21 valandą viso pasaulio lietuviai skatinami sugiedoti „Tautišką giesmę“. Tokia tradicija gyvuoja nuo 2009-ųjų, kai himnas buvo giedamas minint Lietuvos vardo tūkstantmetį[9].
Rugpjūčio 15-oji: Žolinė
Žolinė arba kitaip – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė Lietuvoje simbolizuoja atsisveikinimo su vasara ir padėkos Žemei už derlių šventę. Pagal tradiciją, per Žolines kaip ir per Kūčias ar Velykas visa šeima turėtų susėsti prie vaišių stalo ir pabūti kartu[10].
Mūsų senoliai Žolinę švęsdavo gerokai ilgiau – net visą savaitę. Šiuo laikotarpiu buvo praktikuojami susiėjimai su giminėmis, visą savaitę buvo rengiami susitikimai.
Lapkričio 1-oji: Visų Šventųjų diena
Lapkričio 1-ąją (trečiadienį) minime Visų Šventųjų dieną, kuri yra skirta prisiminti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais.
Šią dieną Bažnyčia visuomet skelbė privaloma švente, o 1990 m. vasario 9 d. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį ši diena buvo paskelbta kaip nedarbo diena[11].
Minėtina švente Vėlinės buvo paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.
Nuo 2020 m. Vėlinės (lapkričio 2 d.) taip pat buvo paskelbtos nedarbo diena.
Gruodžio 24-oji: Šv. Kūčios
Pačia svarbiausia lietuvių šeimos švente laikomos Kūčios šiemet bus švenčiamos sekmadienį.
Šventė pradedama malda ir linkėjimais, po to laužoma duona – kalėdaičiai. Tai yra šventas veiksmas, kuris susieja laužytojus visiems metams. Senosios formos laužymą taip pat simbolizuoja šienas ir šiaudai, dedami po Kalėdų stalo staltiese[12].
Šią naktį žmonės skatinami apmąstyti praėjusius metus ir atnaujinti savo dvasią naujiems metams. Tai laikas užbaigti svarbius darbus ir susitaikyti su aplinkiniais. Lietuvoje Kūčių vakarą lydi daugybė tradicijų, tarp jų – darbų, kurie atneša sėkmę kitiems metams, ir tikėjimas, kad tas, kuris ilgiau valgo, ilgiau gyvens ir paveldės tėvo ūkį.
Gruodžio 25-oji: Šv. Kalėdos
Šiemet Kalėdas švęsime pirmadienį. Tai – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė, nuo kurios pagaliau pradeda ilgėti dienos.
Kalėdoms ruošiamasi iš anksto – kaimuose skerdžiamos kiaulės, pešamos žąsys, kepami pyragai. Šventės tęsiasi net iki Trijų karalių nedirbant jokių ne pirmojo būtinumo darbų ir atidedant juos vėlesniems laikams[13].
Vyrauja paprotys, kad Kalėdų rytą reikia stengtis atsikelti kuo anksčiau, mat kitaip laukia nesėkmingi metai. Dėl šios priežasties ankstesniais laikais dažnas išvis nesiguldavo, skubėdavo į bažnyčią pasimelsti ir pašventinti šventinių valgių.
Gruodžio 26-oji: antroji Šv. Kalėdų diena
Antroji Kalėdų diena laikoma kaip svečiavimosi ir jaunimo diena, kada jau įprasta išeiti iš namų ir aplankyti kaimynus, gimines. Šią dieną seniau po kaimus vaikščiodavo kalėdotojai, kurie, kaip manoma, namams atnešdavo laimę – šios jaunimo grupės aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo kalėdines giesmes, barstydavo grūdus.
Buvo manoma, kad tik atėjus kalėdotojams ir šiems prilinkėjus gero, buvo galima apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais.
