Lietuvaitės – tai prekinis ženklas, atstovaujantis parsidavinėjimą vardan publikos įvertinimo
Sako: „Moterys yra niekas kitas, kaip tik prekinis ženklas begalinės pasiūlos jūroje“ – nuo Vilniaus autobusų stoties ir keliaklupsčiavimu užsiimančios tinderio plaštakės iki daiktais užgrūstos „ateik čia, tau nieko nebus“ drėgno rūsio padermės[1][2].
Ginklas šiuo skambiu pavyzdžiu neabejotinai atsuktas į save, pabrėžiant, jog silpnoji lytis – viso labo moneta, kurią kiekvienas šmikis gali mauti ant nuosavo kurpalio. Būtent tai ir liudija straipsnių autorė Vlada Dapkos, siūlanti kuo greičiau ištekėti, kad nejučia neliktum be aplinkinių nuomonės suponuotos savasties ir, kaip pasirodo, nuo tokios pat pasimetusios žmonijos komentarų absoliučiai priklausančios savivertės.
Kai kurių kartą (ar daugiau) ištekėjusių (duok jiems laimės begalinės Dieve vos iš pirmo karto) asmenų pasisakymai byloja, kad būti keturiasdešimties su uodega, bet vis dar vadintis -aite ar -yte, tolygu skelbtis pranašu miesto aikštėje medinių klumpių drožybos metu, kartu su kas dešimtmetį kintančiu ponios „Ro-žės“ parašu. Jums niekas neišdrįs į akis pasakyti, jog suktis prie puodų, kuopti auksinio lietučio ant unitazo dangčio lašus ir kentėti duslaus vyriško knarkimo po „vieno“ alaus epizodus yra linksma, tačiau šeimyninio laimės statuso rodikliai, anot kai kurių (konkrečių) asmenų, yra būtent tokie.
Lietuvoje kadaise iš tiesų vyravo pavardės kilmingiesiems, vidurinio sluoksnio žmonėms bei valstiečiams. Dabar, kai daugelis straipsnių spausdinami dėl „piaro“ vardan žmonių kiršinimo, bet kokius sprendimus priimant ramstantis konkurencijos basliu, V. Dapkos žodžių į vatą nevynioja: „Jeigu jūsų gyvenimo tikslas toks pat, kaip ir mano t. y. vyrų dėmesys, įvertinimo sulauksite tik vaikščiodamos po vieną.“
Mano akimis, mergautinės moterų pavardės nėra blogis. Didžiausi gangsteriai gimsta tuomet, kai darome, „nes reikia“, ginčijantis dėl blogo oro, bet neištariant nė žodžio smegenis labiausiai plaunančiam despotui.
Lietuvoje, kaip žinome, yra krūva moterų politikių, vadovių, kurios yra gerbiamos bei vertinamos. Jei pasidomėsite, jau kurį laiką žmogus vertinamas ne pagal išvaizdą, juolab ne pagal pavardę. Akivaizdu, jog gyvenime nutinka visko, tačiau kiek problemų susigalvosime, tiek jų, kaip rodo V. Dapkos pašnekesys, ir turėsime.
Sudėtinga susikalbėti su įvaizdžiu, kuris susikurtas manipuliuoti visuomene
Taigi, ką daryti moterims, kurios neteka? Turbūt keliauti po egzotiškus kraštus; dėvėti tą suknelę, kurios tuo metu norisi; valgyti tai, ką trokšti; ir šokti su tuo džentelmenu, kurio labiausiai geidi. Gero gyvenimo simbolis šiuo atveju yra ne gyvenimas grotuotoje socialinėje erdvėje ar manevravimas riebalų atspaudais aptekusių prijuosčių vergijoje, bet rezultatyvumas pasitenkinimo gyvenime paieškoje.
Savo vardus ir pavardes jūs galite modifikuoti kaip panorėjusios, kaip ir savo išvaizdą, svorį ar stilių. Kita vertus, jeigu sutinkate su autore, teigiančia, jog lietuvaitės yra prekės, tada savaime suprantama, kad jokių mergautinių pavardžių turi nelikti ir tokioms „lietuvaitėms“ turi galioti tik bendrosios prekių ženklinimo taisyklės – kaip ir rūgpieniui, tualetiniam popieriui ar vėdarams. Nors jie neturi nei tėvavardžio, nei mergautinės pavardės, jaučiasi visai gerai – pasiteiraukite.
Autorė galimai teisi – su žymėjimu ant telyčios ausies nepasiginčysi. Visgi aišku viena: kas nori būti preke, to asmenybe nebepaversi. Ypač sudėtinga susikalbėti su įvaizdžiu, kuris, kaip pripažįsta ir pati V. Dapkos, yra susikurtas tam, kad manipuliuoti visuomene.
Kaip suprantu, kai tik pasikeiti pavardę neva iš karto tampi prekiniu ženklu, ne moterimi? Kyla asociatyvi mintis apie stotį. Vis dėlto, greičiausiai nederėtų stebėtis dėl „prekės ženklo“ ir kitų terminologijų. Juk asmens kodas – tai prekės kodas, o Lietuva – vis dažniau skelbiama įmone…
Drįsčiau prasitarti, jog tam tikros moterys vyro pavardę netgi išdarko. Tačiau kuriant savo įvaizdį vis tik reikia sekti, kad ūsai neatsiklijuotų, o prekės galiausiai nereikėtų grąžinti.
Visuomenė tikisi, jog laikysimės iš anksto parašyto gyvenimo scenarijaus
Daugumai lietuvių (vyrų ir moterų) visiškai nerūpi, kokia ta jūsų pavardė. Mergautinė pavardė trukdo nebent su stereotipais kovojančiai V. Dapkos, mėginančiai nusimesti seną lietuvišką kompleksuotą rūbą.
Didžioji dauguma tarpukario ir pokario Lietuvos meno pasaulio garsenybių–moterų netgi didžiavosi mergautinėmis pavardėmis. O dabar pradėta gėdytis šia gražia kalbos tradicija, kartu su „karoče“, „bliamba“, „tipo“ ir kitais į lietuvių kalbą besibraunančiais naujadarais. (Tokios moteriškės galimai šlapinasi stovėdamos, nes tai nesenamadiška, o jos yra šiuolaikiškos.)
V. Dapkos rašo esą lietuviška pavardė yra kompleksas – juoda dėmė ant moters suknelės. Tačiau ką tuomet reiškia vestuviniai žiedai – ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur pasaulyje? Akivaizdu, kad gyvenimas – tai pačių beprotiškiausių papročių bei socialinių normų kalneliai, kurie verčia mus kraipyti galvas ir klausti: „Kas gi čia, po velnių?“
Mes, žmonės, sugebame sugalvoti keisčiausias taisykles ir tradicijas, ir taip užsidėti virvę ant savo pačių kaklų – pradedant „dėl kaimynų akių“ organizuojamomis laidotuvėmis su prabangiais karstais, priklausančiais dar prabangesniam dvarui bei kitu geriausiu nekilnojamu turtu pomirtiniam gyvenimui, bandymais susilaukti vaikų, nes „kažkam“ žūtbūt reikia anūkų ir baigiant darbo bei išėjimo į pensiją kultūra.
Visuomenė tikisi, jog laikysimės iš anksto parašyto gyvenimo scenarijaus, pagal kurį eisime į pasimatymus, susituoksime ir pradėsime gimdyti vaikus[3]. Bet žinote ką? Gyvenimas ne visada vyksta pagal planą, o tam, kad mėgautis gerais dalykais, nebūtina laukti senatvės[4].
Mano pažįstama sykį pasakojo: „Viena moteris išėjo į pensiją būdama 66 metų, jog galėtų pasirūpinti savo naujagimiu anūku, kai jo mama grįžo į darbą. Po kelių mėnesių pastaroji susirgo smegenų vėžiu ir netrukus mirė. Dirbk, taupyk, planuok, taupyk dar daugiau, išeik į pensiją ir mirk anksčiau, nei galėsi džiaugtis santaupomis.“ Simboliška, tačiau todėl, kad, kaip manoma, namų darbus 1905 m. išrado italų mokytojas Roberto Nevilis kaip bausmę savo mokiniams, dar nereiškia, jog tokiu receptu vadovautis teisinga.
