Kulkos simbolizuoja būsimo pasaulinio karo griuvėsius
Pagrindiniai filmo „Tenet“ aktoriai – oligarchas Andrejus Seitoras (piktavališka būtybė, manipuliuojanti praeitimi bei pardavinėjanti ginklus) bei CŽV agentas – lyg susitarę tvirtina, jog visas šis bėgančio laiko persekiojimas ir jau praėjusio meto identifikavimo „projektas“ yra pernelyg radioaktyvūs jų skoniui[1].
Dargi turėčiau įspėti, kad žiūrovams sudėtingus terminus bei smarkiai detalizuotą „choreografijos“ chaosą suvokti paprasta nebus – jį būtina pajausti. Instinktyviai. Taip, beje, Protagonistui (pagrindiniam CŽV agentui) pasako dar filmo pradžioje pasirodžiusi mokslininkė, demonstruojanti itin sudėtingą kulkos veikimo mechanizmą.
Taigi, apie kulkas: vienos kulkos šiame filme yra tokios pačios kaip mes, žmonės – keliaujančios į priekį; kitos – laiku atgal, nes, anot moters, jos yra invertuotos, dėl ko galime matyti apsuktą judėjimą. Tai kažkas panašaus į atvirkštinę branduolinę reakciją. Darosi išties painu, tiesa? Na, filmas būtent toks ir yra: jei nežiūrėsite įdėmiai, galiu patikinti, jog tikrai liksite daug ko nesupratę.
Iš esmės ginklas bei jame esančios kulkos yra pagrindiniai itin žvitraus dėmesio reikalaujantys objektai: visą filmo laiką bandoma išsiaiškinti jų kilmės istoriją, veikimo principą ir galiausiai – pasalūnišką pasaulio griūties planą.
Žinoma, tai sustabdyti bandys Protagonistas bei paskirtas pagalbininkas – gudrusis spynų laužytojas – Neilas (aktorius – Robertas Pattinsonas), kurių sinchronizuotas tandemas, mano manymu, filmą padaro dar įdomesniu: apsikeisdami išgyvenimais, linksmomis frazėmis apie „orą“ bei asmeniškomis „šnipiško“ gyvenimo patirtimis, jie mėgins išsiaiškinti, kaipgi ginklas paveiks mūsų ateitį per praeitį.
Taigi, filme, kaip galime suprasti, viskas vyksta kiek kitaip, nei mūsų nūdienoje – pasekmė eina pirmiau už priežastį.
Mes gyvename sutemose, o tamsoje visi priešai
Tai Protagonisto žodžiai, kuriuos galiausiai kartoja ir kiti veikėjai – mat visiems atrodo, jog už nugaros stovi priešas. Dargi filme sakoma, jog mes jau dabar bendraujame su ateitimi: kreditinės kortelės, el. laiškai, žinutės – viskas, kas lieka įrašyta, yra pasiekiama tik ateityje.
„Tenet“ filme pasaulio pabaigos simbolis yra kulka, o misijos – riba, kurios iš principo nėra, nes CŽV agentų operacija yra apsupta sunkiai suvokiamame ir tarpusavyje besimaišančiame laike: tai, žiūrėk, kovojama dėl ateities, tai vėl grįžtama į tą pačią situaciją bandant pakeisti tai, kas jau įvyko. Žodžiu, filmas kiek chaotiškas, todėl turite susikaupti.
Po to, kai Protagonistas susipažįsta su Seitoro žmona Ket (Elizabeth Debicki) ir išsiaiškina, kad už jos nugaros boluoja meno kūrinių laukimo salė, kurioje klientai gali matyti savo investicijas, jie abu tampa sąjungininkais: jis bando nugalėti priešą vardan pasaulio išsaugojimo; ji – atsikratyti nemylimo vyro Seitoro, savo sadistišku elgesiu besikėsinančio nusitempti pasaulį su savimi. Mat sirgdamas mirtina liga jis sako: „jei gyvenimas nepriklausys man, tai nepriklausys niekam“.
Taigi, esminė CŽV agentų užduotis – pašalinti algoritmą, kurį aktyvuos pastarojo mirtis, nes jis, kaip paaiškėja kiek vėliau, yra tarpininkas tarp ateities ir praeities. Tuo tarpu pašalinus algoritmą iš Seitoro mirties taško žmonija bus išgelbėta.
Kita vertus, šis filmas yra grynų gryniausias įprasto scenarijaus paradoksas: jei nukeliauji į praeitį ir nužudai savo paties senelį, tuomet nebūsi gimęs, jog tai padarytum; na, o mes esame ateities protėviai – jei mus sunaikins, tai sunaikins juos pačius[2].
Iš esmės kiekviename sprogimu pasibaigusiame filmo kadre yra tiek daug pinigų, kad scena, kurioje aukso luitai – tiesiogine prasme – numetami ant lėktuvų tūpimo tako, tampa veik nematomi. Tuo tarpu aš sakyčiau, jog Nolanas gerbėjams suteikia daugiau varginančio „kramtymo“ galimybių nei bet kada anksčiau: kol vyksta įsibrovimas į simfoninį spektaklį Kijeve, vienas iš agentų yra sugaunamas priešo bei kankinamas, paimant cianido kapsulę, kaip jam buvo liepta treniruotėse.
Jis, žinoma, išgyvena, ir jo ištikimybė sistemai pasitarnauja vykdant sekančią slaptą „apverstų objektų“ užduotį, galinčią iš esmės perrašyti žmonijos istoriją.
Be kita ko, visas procesas yra lyginimas su nevaldoma kelione atgal, tačiau kas gi nutiks, jei branduolinis ginklas atliks tą pačią kelionę? Ir šis klausimas agentams kyla vos tik išvydus pirmąjį kulkos „viražą“, kuomet jos grįžimas atgal stebuklingai užgydo prieš tai buvusią skylę medienoje. Taigi, suvokti ryšį tarp sąmonės ir daugybinės realybės – ne tik CŽV meistrų, bet ir žiūrovų užduotis.
Filme pilna scenų, einančių atgal ir į priekį
Iš esmės filmas „Tenet“ yra apie nekontroliuojamos galios kraštutinumus: kai žmogus tampa turtingas bei galingas, jis gali kada panorėjęs formuoti visą pasaulio istoriją.
Trileryje daugiau nei dvi valandas aiškinamasi, kas, kodėl ir kaip. Ir vis dėlto, net ir tada būna neįtikėtinai sunku sekti įvykių dėsningumą. Kartais, prisipažinsiu, norisi užsirašyti ar atsukti filmą atgal, jog neatsilikti nuo pagrindinių subtiliai perteikiamų motyvų. Kita vertus, aš vis tiek manau, kad tai nelabai padeda – filmas painus it voratinklis.
Dargi sakyčiau, jog būtų buvę geriau palikti daugiau neįgarsintų vietų, užuot taip dažnai grįžus prie intensyvaus siužeto analizavimo, kurį daugumai žmonių bus labai keblu suprasti. Žinoma, dėl meistriškumo techniniu lygmeniu nepasiginčysi, tačiau bombarduojantys žvitrių ir sudėtingų terminų atgarsiai žiūrovą gali išvaryti iš proto. Na, arba reikės bent minutės ar kelių pertraukėlės.
Taip, negalima paneigti, kad „Tenet“ režisierius Nolanas pateikė filmą kaip naujoviškos formos patirtį, kurios nereikėtų pristabdyti, bet nenustebčiau, jei nemaža dalis žmonių, išvargintų istorijos, atidarytų duris ir iššoktų iš šio važiuojančio lenktyninio automobilio.
Taigi, apibendrinus filmą galima sakyti, kad laiko inversijos idėja įspūdingiausia tose scenose, kuriose vieni elementai eina į priekį, o kiti atvirkščiai, tapdami unikalia seka[3]. Tuo tarpu mes turime galimybę tai matyti iš dviejų – dabartinio kovotojo bei kovotojo, einančio atgal – perspektyvų, kol ateitis yra ruošiama karui su praeitimi.
Be kita ko, šie šiurpą keliantys padariniai yra visai panašūs į pandeminę erą, kuomet stebima nuolatos kintanti klastingų įvykių raida. Kita vertus, gal „už kampo tykanti nelaimė“ yra šios civilizacijos naujasis matmuo?
