Vietoj skatinimo plėsti žodyną ir rašyti turtingus savo turiniu kūrinius, siūlo lengvinti knygų kalbą
Knygų nauda bet kokio amžiaus žmonėms yra nenuginčijama ir vargu ar rastumėme priežasčių, dėl kurių reikėtų atsiriboti nuo skaitymo. Žinoma, svarbu rinktis ne bet kaip, o atsakingai ir skaityti naudingą, savo turiniu ir žodynu turtingą literatūrą. Tačiau neseniai pasigirdo raginimų, jog lietuviai autoriai turėtų stengtis kuo labiau supaprastinti savo kūrinių kalbą. Tai, neva, padėtų daugybei žmonių skaityti knygas lietuvių kalba ir jas tinkamai suvokti.
Supaprastinta kalba parašytuose kūriniuose nebūtų vaizdingų frazeologizmų, metaforų ir kitų meninių priemonių. Tokiose knygose matytume trumpus sakinius ir tik tiesiogiai bei labai paprastai suprantamas mintis. Tad jeigu tokiu principu būtų perrašyti klasikiniai kūriniai ar kitos tikrais literatūriniais šedevrais laikomos knygos, jos taptų sunkiai atpažįstamos, nes netektų savo gilumo.
Apie raginimus kurti naujus arba adaptuoti senus kūrinius išgirdę žmonės jau spėjo pasipiktinti tokiais siūlymais. Ne vienas socialinių tinklų vartotojas klausė, ar drauge su meninių priemonių panaikinimu atsirastų ir kitokio pobūdžio adaptavimas? Pavyzdžiui, galbūt taisyklingus, tačiau sudėtingesnius ar šnekamojoje kalboje retai vartojamus žodžius tokiose knygose pakeistų jaunimui puikiai žinomos populiarios svetimybės ir trumpinimai: vietoj „einu apsipirkti“ būtų rašoma „šopintis“, „egzaminas“ virstų „egzu“, o „vakarėlis – „tūsu“?
Kiti net juokavo, kad galbūt tokių supaprastintų knygų reikia ne kam kitam, o dabartiniams valdantiesiems. Treti samprotavo, kad galbūt apie supaprastintų knygų leidybą kalbantys asmenys tiesiog mano, jog didžioji dalis Lietuvos žmonių nėra pajėgūs skaityti įprasta kalba parašytus kūrinius. Juolab kad išties kokybiškų lietuviškų knygų ir taip nėra išleidžiama kalnais. Tačiau štai jau siūloma kūrėjams pereiti prie itin paprasto rašymo būdo, vietoj to, kad būtų koncentruojamasi į kokybiškesnius vertimus ir rašymą…
Buvo ir tokių internautų, kurie karčiai ironizavo, klausdami, kam išvis reikia tų knygų, jei yra televizija ir abejotinos vertės turinį kuriantys didieji žiniasklaidos portalai. Juk tokie žinių šaltiniai yra dar greitesni ir paprastesni už bet kokias knygas.
Tad kodėl nuskambėjo toks keistas, nemažai internautų papiktinęs raginimas? Pasirodo, tai siejama su geresne neįgaliųjų ir ukrainiečių integracija į visuomenę.
Remiasi įsitikinimu, kad tai būtų naudinga ukrainiečiams ir neįgaliesiems
Raginimai kurti arba perrašyti jau esamą literatūrą taip, jog ji taptų labai lengvai suprantama, pasigirdo iš Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) vadovės Ingos Davidonienės lūpų. Iš pirmo žvilgsnio tokia idėja galbūt ir atrodo graži, nes minima neįgaliųjų integracija. Tačiau drauge vardijami ir tiesiog užsieniečiai, ypač pabrėžiant ukrainiečius. I. Davidonienė sako[1]:
„Lengvai suprantama kalba yra aktuali tikrai labai didelei daliai žmonių: žmonėms su intelekto negalia, vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dėl tam tikrų amžiaus nulemtų specifiškumų jau yra šiek tiek kitokios informacijos vartotojai. <…>. Tai aktualu ir žmonėms, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji kalba. Dabar akivaizdžiausia, turbūt, yra ukrainiečių įsiliejimas į Lietuvos darbo rinką, švietimo sistemą, apskritai kultūrinį gyvenimą.“
Visgi keista, kai kalbant apie įsiliejimą į visuomenę pirmiausiai pabrėžiamas siekis nuskurdinti kalbą ir ją pateikti užsieniečiams taip, lyg visur būtų sutinkami tik trumpi, meninės vertės netekę sakiniai. Ukrainiečių, kaip ir bet kurių kitų užsieniečių, norinčių įsilieti į Lietuvos bendruomenę, visur lauktų sudėtinga sakinių struktūra, įvairiausios meninės priemonės ir panašiai. Tai liečia ne tik knygas, o apskritai gyvenimą Lietuvoje. Nes tokia jau yra ta lietuvių kalba – ji sena, sudėtinga ir gali pasigirti vaizdiškumo, perkeltinės prasmės gausa.
Vargu ar kitose šalyse galėtume išgirsti panašių raginimų dėl kitakalbių imigrantų perkurti literatūrą. Nuvykus į Didžiąją Britaniją, Vokietiją ar netgi Kiniją, integruotis į visuomenę norintys žmonės griebiasi sąžiningai mokytis kalbos ir kultūros. Jie nesvarsto, kaip išmokti penkerių metų vaiko lygio sakinius ir taip laikyti save pilnai įsiliejusiu į visuomenę. Juk to niekada nepakako ir vargu ar kada nors pakaks, nes ne tik knygose, bet ir kiekviename žingsnyje yra sutinkama įvairių sudėtingesnių pasisakymų.
Tikras integravimasis į visuomenę įvyksta tik tada, kai imigrantas gerbia svetimą kultūrą ir tinkamai išmoksta kalbą.
Be to, I. Davidonienė pabrėžia neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus asmenų integraciją, tačiau ir čia neaišku kas turėta omenyje. Aklieji ar didelių regėjimo problemų turintys žmonės gali skaityti brailio raštu arba klausytis įgarsintų kūrinių. Vien todėl, jog jie turi negalią, dar nereiškia, kad negeba suprasti sudėtingesnių knygų.
O jeigu turima omenyje išskirtinai tik protinę negalią turintys asmenys, tuomet vėlgi kyla klausimų, kokia būtų reali supaprastintų knygų nauda? Jei tai būtų išdarkyti senieji kūriniai, juos paverčiant lengvai suprantama, bet visiškai kitokia literatūra, tai vargu ar pakeistų neįgaliųjų integracijos padėtį. Nes iš esmės tai jau būtų visiškai kiti kūriniai, netekę savo gilumo, savitumo ir visko, ką galima apčiuopti skaitant išties gerai parašytas knygas.
Daugelis išsilavinusių žmonių pastebi, kiek nedaug šiais laikais yra sukuriama tikrai vertingų kūrinių. Dėl tos pačios priežasties dažnai renkamasi skaityti tik laiko patvirtintus, klasikinius kūrinius. Stebina, jog pati LAB vadovė mano, kad išmetus iš knygų visas menines priemones ir perrašius jas trumpais, nesudėtingais sakiniais, jos nė kiek nepakis ir išliks ta pati jų kultūrinė vertė. Apie kokią klasikinių kūrinių vertę galės suprasti žmogus, perskaitęs visiškai perdarytą, arba (kaip ne vienas internautas išsireiškė) „iškastruotą“ knygą?
Turtinga knygų kalba – tiesus kelias į platesnį mąstymą bei žodyną
Knygų skaitymas yra naudingas ne tik vaizduotės sužadinimui ar savo kalbos suvokimo praktikavimui. Savo turiniu verti dėmesio kūriniai plečia skaitytojo mąstymą, didina žodyną ir netgi padeda įsisavinti lietuvių kalbos rašybos subtilybes. Tad kuo labiau knyga praturtinta meninėmis priemonėmis, sudėtingais išsireiškimais ir įvairiu turiniu, tuo iš jos daugiau gauna skaitytojas. Lietuvių kalbą bei kultūrą norintys suprasti ir visuomenėje siekiantys integruotis asmenys kaip tik turėtų siekti skaityti kuo daugiau gerų knygų.
Be to, kokybiška literatūra padeda mokytis susikaupti, išvengti Alzheimerio ir demencijos vyresniame amžiuje. Knygos – akivaizdi protinė mankšta, kurios reikia kiekvienam. Mokslininkai jau seniai įrodė, kad knygos teigiamai stimuliuoja ir stiprina smegenis[2][3].
Juk ne šiaip sau tėvai raginami nuo mažų dienų skaityti savo atžaloms knygas ir ugdyti meilę užrašytiems žodžiams. Taip vaikai kur kas greičiau pradeda kalbėti, o jų žodynas pildosi stabiliau ir dažniau nei vaikų, kuriems niekas neskaito. Augdami vaikai galiausiai ir patys pradeda skaityti bei daug greičiau pajusti meilę knygoms.
Tiesa, Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė pabrėžia:
„Literatūra yra labai svarbi švietimo programos dalis. Ta literatūra, tie klasikos kūriniai, kurie yra programoje, jie taip pat turi būti pasiekiami prieinamu būdu daliai mokinių. Manau, kad kai mes pamatysime vaikus su negalia, užaugusius su galimybe susipažinti su tokiais literatūros kontekstais, su tais siužetais, tai mums jau nebebus taip neįprasta suvokti juos kaip kultūros lauko dalį. Dabar mes jų nematome kaip skaitytojų, nes niekada jiems ir nesuteikėme galimybės skaityti.“
Tačiau sunku suprasti, ką bendro turi vaikų su negalia integravimas į švietimo programą ir klasikos kūrinių skaitymas su tokių knygų visišku pakeitimu, jas suprimityvinant. Juk tikėtis, kad išbraukus iš knygų visą jų esybę ir išskirtinumą, vaikas galės vis tiek jaustis perskaitęs tikrąjį klasikos kūrinį, yra išties naivu.
Leidyklos norėtų gauti valstybės paramą supaprastintų knygų spausdinimui
Žinoma, paraginus leisti supaprastintas knygas iš karto pasigirdo ir dar vienas raginimas – suteikti tam valstybinę paramą. Nors neaišku nei kas, nei kaip, nei kokius kūrinius galėtų paruošti, tačiau Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė sako:
„Mes iš Leidėjų asociacijos prezidentės Lolitos Varanavičienės išgirdome tikrai keletą galimų žmonių, kuriems tai būtų įdomu. Na, žinote, visuomet yra socialiai orientuotų autorių, kurie tikrai sutiktų galbūt parašyti, adaptuotųsi. <…>. Tiesiog reikia pradėti tą daryti. Bet tam reikia kokio nors fondo, nes leidykloms vis dėlto tai būtų labdaringas projektas. Joms, aišku, reikia, kad jis komerciškai bent jau atsipirktų, tai tam reikia valstybės paramos.“
Jeigu tokių knygų spausdinimui iš tiesų būtų skiriama valstybinė parama, neabejotinai atsirastų tiek norinčių perdaryti klasikos kūrinius, tiek ir parašyti kažką naujo. Tik ar tai netaps dar vienu lietuvių kalbos skurdinimo keliu?
