Manoma, jog prie sėkmingų rungtynių prisideda ir jų vieta
Tikriausiai dauguma sportu besidominčių žmonių yra girdėję ar net patys pastebėję, jog namuose žaidžiantys futbolininkai laimi kur kas dažniau nei išvykę spardyti kamuolio kur nors kitur. Toks namų pranašumo fenomenas buvo tirtas ne vieno mokslininko ir galiausiai iš tikrųjų patvirtintas. Pasirodo, namų aplinka gan smarkiai prisideda prie tikimybės, jog bus sėkmingai įmuštas įvartis.
Mokslininkai vis dar pilnai negali atsakyti kodėl tai vyksta, tačiau tyrimai parodė, jog namuose iškovotų taškų skaičius padidėja nuo 49% iki 79%, palyginti su apskritai turimų taškų procentine dalimi. Toks reiškinys pastebimas visose geriausiose Europos vyrų futbolo lygose. Tačiau didžiausią pranašumą žaisdami namuose patiria Andų ir Balkanų šalių futbolininkai.[1]
Per laiką mokslininkai mėgino rasti įvairius tokio fenomeno paaiškinimus, bet galiausiai dauguma pradėjo manyti, jog dėl pranašumo žaidžiant namuose kalti keli faktoriai: žiūrovų palaikymas, teritoriškumas, pažįstama aplinka ir nepatiriamas kelionių nuovargis.[2] Tačiau pandeminiu laikotarpiu futbolininkams teko patirti ką reiškia žaisti prieš tuščias tribūnas ir taip neteko vieno iš keturių namų pranašumą suteikiančių dalykų – minios, kuri keldavo spaudimą teisėjams.[3]
Tad kas atsitiko, kai tribūnose nebeliko karštai į rungtynes reaguojančių žiūrovų? Žinoma, atsirado tyrėjų, kurie nusprendė patikrinti kaip pasikeitė namų pranašumo fenomenas ir ar jis išvis išliko. Ir gauti rezultatai visgi parodė, kad minios palaikymas regis nėra pagrindinis namų pranašumo faktorius.
Žaidžiant namuose be žiūrovų – šiek tiek menkesnis, bet vis tiek akivaizdus pranašumas
COVID-19 pandemijai siaučiant visame pasaulyje, sportas taip pat turėjo prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ir pamiršti apie gausias žiūrovų minias rungtynių metu. Futbolininkams, įpratusiems matyti sausakimšas tribūnas, teko spardyti kamuolį be savo gerbėjų. Tiesa, kad būtų sukurta panaši atmosfera, per televizorių viską stebintys žmonės vis tiek galėjo girdėti minios keliamą triukšmą, tačiau tai – tik įrašyta versija, o stadionuose iš tiesų nebūdavo jokios minios sirgalių.
Tokia situacija tapo puikiu tyrimų šaltiniu, todėl buvo nuspręsta panagrinėti sirgalių minios nebuvimo futbolo rungtynių metu poveikį pačioms rungtynėms. Žinoma, tyrėjai negalėjo imti itin daug metų, kadangi pandeminis laikotarpis nėra toks ilgas, tačiau vis tiek pasistengė, jog tyrimas[4] būtų pakankamai pagrįstas. Jie apėmė dešimties metų duomenis šešiose Europos vyrų futbolo lygose, išanalizuodami 40 000 rungtynių prieš COVID-19 pandemiją ir jos metu.
Ir nors kai kurie būtų spėję, kad minia – bene svarbiausias faktorius, padedantis namuose žaidžiantiems futbolininkams pelnyti daugiau įvarčių ar kitais būdais pasirodyti sėkmingiau nei žaidžiant išvykoje, tačiau tyrimo rezultatai buvo kiek kitokie. Tyrėjai nustatė, jog namuose žaidžiančios komandos, net ir be gyvai viską stebinčios minios, vis tiek išlaikė pranašumą.
Tiesa toks teigiamas namų poveikis visgi kiek sumažėjo – maždaug šeštadaliu, lyginant su tomis rungtynėmis, kurių metu viską stebėjo gyva minia. Tačiau tyrėjai tikina, jog tokie duomenys net neperžengė statistiškai reikšmingos ribos. Tad tyrimas padėjo įraodyti, kad viską stebintys sirgaliai tribūnose menkai teprisideda prie namuose žaidžiančių futbolininkų sėkmės. Arba dar tiksliau – žiūrovai daro įtaką, tačiau akivaizdu, jog namų pranašumas susijęs su daug skirtingų veiksnių ir vieno iš jų pašalinimas reikšmingai nepakeičia galutinio rezultato.
Tuščios tribūnos – ramesni futbolo teisėjai
Pats akivaizdžiausias minios nebuvimo poveikis – tai įtaka teisėjų elgesiui. Vos tik tribūnose nebebuvo žiūrovų, tokiose varžybose sumažėjo pražangų, raudonų ir geltonų kortelių skaičius, kuriuos gaudavo besisvečiuojančios komandos. Tyrėjai spėja, jog tai galima paaiškinti labai paprastai – teisėjai nebejuto minios spaudimo, todėl varžybų metu buvo ramesni ir nebejautė poreikio skirti svečiams nuobaudas.
Tokie tyrėjų pastebėjimai leidžia daryti prielaidą, kad teisėjai visgi yra gan akivaizdžiai priklausomi nuo minios elgesio. O kai jos nėra, tuomet elgiasi objektyviau arba tiesiog švelniau, nes nejaučia spaudimo ir išlieka ramesni.
Panaši tendencija buvo pastebėta ir pačių futbolininkų elgesyje. Nors namuose žaidžiantys sportininkai vis tiek išlaikė pranašumą, tačiau buvo pastebėta, kad jie atliko mažiau bandymų įmušti įvartį, kai tribūnose neūžė gyvai viską stebintys sirgaliai.
Tyrėjai nėra įsitikinę kaip reikėtų interpretuoti tokią tendenciją, tačiau spėja, jog futbolininkai, neveikiami minios, tiesiog rinkosi kokybę o ne kiekybę. Kitaip tariant, jie laukė geresnės akimirkos, šalčiau apskaičiavo ar mėginimas įmušti įvartį tikrai bus sėkmingas ir stengėsi nepriimti pernelyg skubotų sprendimų.
Tyrėjai aiškina, jog viską stebintys sirgaliai visgi daro įtaką rungtynėms
Šis tyrimas nebuvo vienintelis, kurio metu mokslininkai stengėsi išanalizuoti rungtynių, vykusių įprastai ir rungtynių, vykusių pagal griežtus COVID-19 pandemijos diktuojamus reikalavimus, skirtumus. Ir įdomu tai, jog kai kurie kiti tyrimai visgi parodė, kad tuščios tribūnos gan smarkiai paveikė rungtynių baigtį.
Pavyzdžiui, tiriant Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos ir Portugalijos aukščiausių divizionų rungtynes paaiškėjo, jog žaidžiant pandeminiu laikotarpiu namų pranašumo efektas sumažėjo itin stipriai – net per pus.[5] Kitame tyrime[6] taip pat užfiksuota, jog per paskutinius devynis Vokietijos Bundeslygos mačus 2020-ųjų sezone žaidimas namuose nedavė pranašumo. Netgi atvirkščiai – pastebėtas neigiamas poveikis.
Tad iš esmės atrodo, kad žiūrovų nebuvimas sumažino teigiamą namų poveikį futbolo žaidėjams, tačiau žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tai nebuvo pakankamai didelis pokytis, jog visiškai pašalintų skirtumą tarp išvykoje ar namuose žaidžiamų rungtynių. Panašu, jog namų pranašumo fenomenas yra susijęs su daug faktorių, o žiūrovai tėra tik vienas iš jų.
Kol kas galime tik spėlioti, kiek kiti faktoriai, tokie kaip pažįstama aplinka, psichologinis įsitikinimas, jog namuose galima sužaisti sėkmingiau ir pan., daro įtaką rungtynėms ir kurie iš jų yra patys svarbiausi. Galbūt visa esmė – šių ir kitų, dar nežinomų faktorių junginys.
