Mūsų šalies praeitis įkvepia šiandien dėl laisvės kovojančias tautas
Praėjusiais metais pasaulyje išvydome daugybę neramumų ir protestų: nuo Honkongo iki Jungtinių Amerikos Valstijų, nuo Baltarusijos iki Lenkijos. Šiuos protestus vienijo ne tik didelė laisvės ir permainų ištroškusi bendruomenė ir tikėjimas geresne ateitimi, tačiau dažnai ir muzika.
Bene daugiausia diskusijų kėlę neramumai vyko Lietuvos pašonėje – Baltarusijoje. Būtent šioje šalyje vasarą vyko skandalingi Baltarusijos prezidento rinkimai, o juos sekė didelio žiniasklaidos ir pasaulio lyderių dėmesio sulaukę masiniai protestai prieš Aleksandro Lukašenkos valdymą.
Šie įvykiai parodė tikrąją demokratijos krizę tiek Baltarusijoje, tiek Europoje ir paryškino faktą, kad net XXI amžiuje nepriklausomybė, laisvė ir pilietinės teisės nėra kasdienybė ir kiekvienam savaime suprantamas dalykas.
Šimtai tūkstančių žmonių, vedami kolektyvinių nepasitenkinimo nuotaikų, eina į miesto gatves, į orą kelia plakatus, skanduoja ir dainuoja. Būtent muzika apjungia piliečius vienam bendram tikslui – nepriklausomybei.
Tai nėra stebinantis faktas ar naujiena – jei atsigręžtume į savo ir savo kaimynių – Latvijos ir Estijos nepriklausomybės kelius, pamatytume, kad būtent muzika kūrė bendruomeniškumo nuotaiką ir teikė įstabų tautiškumo foną. Muzika, dainomis ir eilėmis „ginkluoti“ žmonės tapo žymiai galingesne jėga nei karinė technika, o pilietiškumas ir vienybė prisimenami iki šių dienų.
Baltijos valstybių kelias link laisvės neįsivaizduojamas be dainų
Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje prasidėjusi Sąjūdžio veikla greitai subūrė geresnių laikų tikėjimu ir nepriklausomybės idėjomis degančią visuomenės dalį. Lietuviai ne tik aktyviai įsitraukė į politinį šalies gyvenimą ir atidžiai sekė aktualijas bei žinias iš Sovietų Sąjungos, bet ir drąsiai demonstravo tikėjimą laisva Lietuva.
Šie renginiai dažnai neįvykdavo ir be tuo metu draudžiamos tautinės giesmės giedojimo ir kitų tautine simbolika praturtintų, lietuviškų, krikščionybe įkvėptų dainų skambėjimo. Šie muzikos įkvėpti politiniai ir pilietiniai reiškiniai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Tikėjimas nepriklausomybe ir meilė muzikai kaip niekad suvienijo represijų išvargintas Baltijos tautas ir padėjo pamatus nepriklausomoms šiandienos valstybėms.
Muzikos įsiliejimas į politines to meto aktualijas buvo harmoningas ir natūralus. Estijoje 1988-ais metais vykęs Talino senamiesčio dainų festivalis baigėsi spontanišku patriotinių dainų prisiminu. Tuo tarpu Latvijoje dainų revoliucijos pradžią galima sieti su 1985-ais metais vykusiu Latvijos dainų ir šokio festivaliu, kurio metu žiūrovų pageidavimu chorai atliko dainą „Gaismas pils“, kuri atspindi Latvijos tautos atgimimo idėjas, nepaisant to, kad dainos atlikimas buvo uždraustas Sovietų valdžios figūrų[1].
Lietuvoje tuo metu atgimimo idėjoms prijaučiančios piliečių grupės reguliariai rinkdavosi viešose vietose ir dainuodavo tautines dainas, muzikuodavo. Dainoms buvo pasitelktos ir populiarių šalies poetų eilės: Bernardo Brazdžionio ar Justino Marcinkevičiaus. Buvo pastebimi ir krikščionybės motyvai, katalikybės himnai[3].
Kita vertus, nors muzikos motyvai suteikė optimistinių, vienybės nuotaikų ir tikėjimo, tačiau laisvės siekis ir mintys apie nepriklausomą valstybę visuomenėje jau buvo įsišaknijusios per ilgus okupacijos metus, o palanki suirutė Sovietų Sąjungoje veiksmus tik paskatino. Tuo tarpu, muzika tapo optimistiniu, dvasią pakeliančiu motyvų, tačiau ne varomąja jėga kovai dėl nepriklausomybės.
To pavyzdys gali būti ir Baltijos kelias, kuris iki šių dienų yra įvardijamas kaip vienas įstabiausių ir įsimintiniausių taikaus protesto pavyzdžių. 1989-aisiais, rugpjūčio 23-ją, minint 50-ąsias Molotovo – Ribentropo pakto metines, lygiai 19val. vietos laiku, daugiau nei 2 milijonai Baltijos šalių piliečių susikibo rankomis nuo Vilniaus Gedimino pilies bokšto iki Hermano bokšto Taline, taip atmindami tragiškų įvykių aukas ir kartu parodydami vieningą susitelkimą siekiant nepriklausomybės.
Išties, po kelerių metų Estija, Latvija ir Lietuva tapo nepriklausomomis respublikomis, o Sovietų Sąjunga žlugo, tačiau Baltijos kelio pavyzdys neliko užmirštas: panašios akcijos vyko Rytų Vokietijoje, vėliau Taivane ir Katalonijoje. 2020-iais, išreiškiant solidarumą su protestų varginama Baltarusija, įvyko „Laisvės kelio“ akcija, kurios metu nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Medininkų memorialo Baltarusijos pasienyje nusidriekė apie 50tūkst. žmonių grandinė, skambėjo Lietuvos bei Baltarusijos himnai, taip pat ir neoficialiu baltarusių tautos himnu tapęs kūrinys „Pahonia“.
Šie įvykiai, nuspalvinti muzikinių atspalvių, atspindi ir prieš daugiau nei 31-erius metus vykusius Baltijos kelio veiksmus, kurių fone skambėjo respublikų himnai, o palaikomieji protestai miestų ir kaimelių gatvėse neapsėjo be tautinių dainų skambesio.
Bene labiausiai šalis kaimynes suvienijęs kūrinys – „Bunda jau Baltija“. Šią dainą per įvykio metines, savo kalba vis dar atlieka tiek kaimyninių šalių muzikantai, tiek Lietuvos scenos žvaigždės. Lietuvoje su tautos atbudimu siejamos ir tokios puikiai žinomos ir iki skausmo pažįstamos dainos kaip „Pabudome ir kelkimės“, „Tėvyne dainų ir artojų“ ar „Šaukiu aš tautą“. Šios dainos tapo neatsiejamos nuo lietuvybės ir patriotiškumo, o šiandien, praėjus daugeliui metų, vis dar primena įtemptas, tačiau vieningas to laikmečio nuotaikas.
Net ir be istorinio prieskonio, šios dainos verčia pažvelgti į mūsų tautą kaip vieningą ir susiburiančią kartu, ypač sunkumų akivaizdoje. Ne visuomet praeities įvykiai turėtų būti politizuojami, o šis vieningumo pavyzdys iš praeities ypač svarbus tiek ateinančioms kartoms, tiek mums paties, kartais linkusiems užmiršti savo tautos stiprybes[3].
Muzika tapo fonu kruviniems įvykiams, tačiau suteikė tikėjimo ir vilties
Baltijos valstybių aktyvus nepasitenkino Sovietų okupacija reiškimas ir protestai, galiausiai atkreipė sąjungos valdžios dėmesį ir paskatino kruvinus sausio įvykius Lietuvoje, Barikadų dienas Latvijoje ir Talino televizijos bokšto apsuptį.
Kiekvienam lietuviui puikiai žinomi Sausio 13-osios įvykiai puikiai įsirėžė į atmintį, bet kartu tapo ir tautos vienybės bei bendruomeniškumo galios simboliu. Prieš sovietų armiją stoję beginkliai žmonės parodė ne tik begalinę drąsą, bet ir net pavojaus nenumalšinamą siekį ir tikėjimą tapti laisvais.
Tą šaltą žiemos naktį, prie televizijos bokšto ir kitų svarbių valstybės objektų budėję žmonės buvo ginkluoti ne šautuvais ar kitais ginklais, o tikėjimu ir muzika. Prie deginamų laužų skambėjo tiek tautinė giesmė, tiek kiti tautiniai kūriniai ir dainos. Būtent po Sausio 13-osios įvykių išpopuliarėjo ir šiandien jau legenda tapusi daina ,,Laisvė“, kuri buvo sukurta remiantis poeto J. Marcinkevičiaus eilėmis ir atliekama Eurikos Masytės.
Pasipriešinimą okupacijai muzika tyrinėję rašytojai akcentuoja svarbų faktą: muzika vienija[4]. Dešimtmečiai praleisti priespaudoje ir žodžio laisvės ribojimas atskyrė bendruomenes, vertė žmones koncentruotis į savo asmeninio gyvenimo gerovę. Tačiau prasidėjus atgimimui, tautinei nuotaikai ir vilčiai, kad išsilaisvinti iš okupacijos gali būti realu – būtent tada lietuviai bei mūsų kaimynai atrado vienas kitą, vėl būrėsi kartu, reiškė savo idėjas, šoko, dainavo.
Muzikos kuriama bendrystė suteikė drąsos ir tikėjimo, net akivaizdaus pavojaus ar mirties akivaizdoje. Net ir dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, kai Lietuva ir jos kaimynės yra visateisės Europos šalys – muzikoje vis dar pastebime tautiškumo gaidas. Jauni artistai ir patyrę dainų kūrėjai vis dar semiasi idėjų ir istorijų iš permainingos mūsų praeities, o kuriamos dainos vis dar virpina širdis.
