Kenksmingos medžiagos patenka į mūsų lėkštes
Teršalai pagal apibrėžimą, kaip žinia, atspindi pastarųjų kenksmingumą. Tačiau ne visi jie kenkia vienodai smarkiai.
Visgi iš daugybės mūsų aplinką teršiančių sintetinių cheminių junginių, tie, kurie skamba garsiausiais pavojaus varpais, yra patvarieji organiniai teršalai (POP) – chlorinti angliavandeniliai, turintys labai daug agresyvaus chloro[1].
Detaliau kalbant, tai yra toksiški ir kauptis linkę junginiai, esantys aplinkoje, vandenyje ir maiste. Kaip rodo pavadinimas, dėl atsparumo jie, akivaizdu, gali ilgą laiką išlikti konkrečioje aplinkoje. Dar blogiau tai, kad kalbame apie lengvai išsiskaidančius junginius, kurie kaupiasi gyvų būtybių riebaliniame audinyje ir gali pakenkti mūsų sveikatai bei platesnei ekosistemai.
Trumpai tariant, teršalai atitinka bene visus galimus kenksmingų medžiagų kriterijus, kurie kelia mums didelių problemų.
Prie problemų sąrašo turime pridurti ir tai, jog dėl laisvos cirkuliacijos visame pasaulyje per atmosferą, POP nelieka sustingę ten, kur buvo išmesti. Priešingai: jų yra visoje planetoje[2].
Pavyzdžiui, PCB (polichlorintų bifenilų) molekulinė struktūra yra pagrįsta anglimi ir chloru. Ir šį anglies ir chloro ryšį sunku nutraukti, mat jis pasižymi išties dideliu patvarumu aplinkoje ir yra atsparus skilimui.
Be to, nepaisant žemo garų slėgio, PCB struktūra yra pusiau laki, kadangi turi galimybę atstumti vandenį nuo paviršiaus. Tai yra, PCB, kurios struktūroje yra mažiau chloro, yra patvaresnė, todėl ją galima gabenti dideliais atstumais.
Dėl šios priežasties pastaroji gali prisijungti prie gyvų organizmų lipidų ir kauptis jų audiniuose, ilgainiui taip pat gebėdama pasiekti aukštą koncentracijos lygį. Štai kodėl neretai POP, deja, patenka ir į mūsų lėkštes.
Yra daug skirtingų teršalų tipų
Navaros universitete, esančiame Ispanijoje, daugiausia dėmesio buvo skiriama PCB ir dioksinų (abu nuodingi organiniai junginiai yra maisto grandinėje) ir ypač jų buvimo mėsos ir pieno produktuose, taip pat žuvyje bei vėžiagyviuose, tyrimams. Kita vertus, kadangi tam tikri PCB ir dioksinai turi panašius mechanizmus, įprasta, kad jie kartu tiriami visuomenės sveikatos kontekste[3].
Ir iš tiesų, PCB yra toksiški chlorinti aromatiniai junginiai, kurių formulė buvo aprašyta dar 1881 m. Detaliau kalbant, tai yra hidrofobiniai junginiai, kurie turi galimybę reaguoti su gyvų organizmų lipidais ir dėl to kauptis jų audiniuose.
Įdomu ir tai, jog PCB buvo naudojami kaip pramoniniai skysčiai, įskaitant dielektrinius aušinimo skysčius kondensatoriuose ir transformatoriuose, kol jie buvo uždrausti daugelyje šalių jau devintajame dešimtmetyje.
Vis dėlto pavadinimas „dioksinai“ paprastai apima junginius, priklausančius dviem labai skirtingoms cheminėms struktūroms – polichlorinti dibenzo-p-dioksinai (PCDD) ir polichlorinti dibenzofuranai (PCDF) – kurias vis dar galime aptikti savo kasdieniame gyvenime.
Teršalai sukelia širdies ir kraujagyslių ligas ir ląstelių senėjimą
Daugiau nei 90 proc. dioksinų patenka per maistą, ypač per mėsą ir pieno produktus, taip pat per žuvį ir vėžiagyvius, – nūdienoje „įprastas“ PCB kiekis yra randamas piene ir jo dariniuose, taip pat gyvūnų organuose, tokiuose kaip smegenys bei kepenys.
Visgi verta paminėti, kad patvariųjų organinių teršalų sąlytis su maistu, deja, yra siejamas su širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, šiandieniniame gyvenime iš tiesų įgaunančiais nemenką „pagreitį“.
Pavyzdžiui, Navaros universiteto SUN projekte („Seguimiento Universidad de Navarra“ – „Navaros universiteto stebėjimas“) nagrinėtų žmonių grupėje atlikti keli tyrimai parodė, jog su maistu gaunami PCB kiekiai buvo susiję su didesne hipertenzijos ir nutukimo rizika.
Be to, kai kurie kiti papildomi tyrimai parodė ryšį tarp PCB poveikio ir vainikinių arterijų aterosklerozės, širdies nepakankamumo, nutukimo, 2 tipo diabeto ir mirtingumo nuo širdies bei kraujagyslių ligų ir kt.
Ir iš tiesų, ne per seniausiai Navaros universiteto ir Nutukimo fiziopatologijos ir mitybos tinklo biomedicininių tyrimų centro (CIBEROBN) mokslininkai patvirtino, jog didelis patvarių organinių teršalų poveikis taipogi gali pagreitinti ląstelių senėjimą.
Konkrečiai, tyrimas, pagrįstas 886 savanoriais, vyresniais nei 55 metų amžiaus, buvo paskelbtas žurnale „Nutrients“, kuriame išsiaiškinta, kad šie teršalai sukelia telomerų trumpėjimą[4]. Šios nekoduojančios DNR sritys yra chromosomų galuose, o jų ilgis, be kita to, atspindi gyvenimo trukmę, rodydamos bendrą sveikatos būklę ir lėtinių ligų riziką.
Ir nors šiuo metu dar reikia atlikti daugiau išilginių analizių, jog būtų patvirtinta konkreti išvada, tyrimas pabrėžia gyvenimo būdo ir ypač mitybos įtaką genetinės medžiagos ar DNR vientisumui ir gyvenimo kokybei apskritai.
