Šeima, įsikūrusi kaimo sodyboje, restauruoja ir kolekcionuoja motociklus
Jūratė ir Adas Čibirai daug metų gyveno Ignalinoje, tačiau nusprendė pabėgti iš miesto ir persikėlė gyventi į Bėčionių kaimą. Čia įsikūrę, jie savo namus pavertė traukos vieta. Šeimos sodyba yra gana aukštoje vietovėje – 260 metrų virš jūros lygio – todėl vietinių vadinama „Kalnais“. Šis pavadinimas sutuoktiniams taip patiko, kad šeima jį pavertė net ir savo organizuojamų veiklų reklaminiu ženklu.
Senojoje šeimos troboje yra sukaupta visa anksčiau čia gyvenusių kartų buities istorija – staliaus reikmenys, batsiuvio, siuvėjo rakandai, žvakių liejimo formos, senoviniai medpadžiai (auliniai batai mediniu padu), senos fotografijos, austos, siuvinėtos kapos, baldai ir daugybė kitų daiktų.
Sodybos šeimininkas senus rakandus restauruoja ir saugo kaip istorinę relikviją. Daug daiktų šeima paveldėjo iš tėvų, senelių, kitus jiems padovanojo draugai, pažįstami žmonės.
Pats mieliausias vyro širdžiai hobis – senų motociklų restauravimas. Juos A. Čibiras į namus parsiveža iš žmonių, kuriems jie nebereikalingi ir tiesiog užima vietą.
A. Čibiras naujam gyvenimui prikėlė apie 10 senovinių motociklų. Jo kolekcijoje – „IŽ 49“, „IŽ 56“, „IŽ Planeta“, „Dniepr MT 9“ ir kt.
Pašnekovas jaunystėje krimto automechanikos studijas, galimai tuomet ir pajuto trauką motociklams.
„Šis hobis galėjo atsirasti dar ir iš paauglystėje nepatenkinto poreikio turėti motorinę transporto priemonę. Draugai turėjo motociklus, mopedus, o aš – ne. Man mama neleido, nes bijojo, kad važiuodamas galiu užsimušti. Gal dėl to aš savo sūnui tokio noro nevaržiau nuo pat mažens“, – dalindamasis prisiminimais atviravo pašnekovas.
Pasak technikos mylėtojo, su šių laikų gamybos motociklais galima važiuoti vos užpylus kuro, tuo tarpu su senaisiais, kad ir restauruotais, išsiruošus į kelią dėl viso pikto reikia įsidėti maisto visai dienai ir būtinai raktų rinkinį. Deja, ir tai dar ne visada gali išgelbėti. Sunkiasvorį motociklą, ant pašnekovo, gali tekti ir parstumti.
„Kartą su draugu važiavome dviem motociklais. Vienas motociklas užgeso, galvojome grįšime abu su kitu, bet ir tas užgeso“, – apie nuotykius keliaujant su senoviniais motociklais pasakojo pašnekovas.
Šalia motociklų kolekcijos pašnekovas turi ir traktorių bei kitokios technikos. Bet kaip pats juokauja, visoms senienoms restauruoti gali ir gyvenimo neužtekti. Juolab, kad pomėgių ir veiklų šeima turi daugiau ir įvairių.
Įveisė vynuogių plantaciją, gamina vyną ir kepa tortus
Sutuoktiniai pokalbį nuo technikos pasuko prie gamtos.
Šalia namų pora turi įveisusi ir keliolikos metų amžių skaičiuojantį 40 arų vynuogyną. Vynuogių plantacijoje dauguma veislių atsparios šalčiams, nors Lietuvoje šylant klimatui, šeimos vynuogyne veislių asortimentas po truputį keičiasi.
„Užsienio šalyse vynuogynai per sezoną bent 20 kartų purškiami cheminiais preparatais. Mes vynuoges auginame dėl savęs, todėl pradžioje bandėme auginti ekologiškai. Tačiau vienais metais įsiveisus miltligei, turėjome vynuogyną nupurkšti. Bet tai darome tik kartą per metus“, – atviravo pašnekovas.
Užauginamo derliaus šeima neskaičiuoja, vynuogėmis vaišina visus, kas atvyksta į svečius, o iš nesunaudoto derliaus gamina vyną savo reikmėms ir artimiems žmonėms. Turi įsirengę vyno rūsį bei sumeistravę savo rankų darbo presą vynuogių sultims spausti.
Per sezoną šeimos vyno darykloje pagaminama apie 80 litrų baltojo vyno. A. Čibiro teigimu, norint padaryti gerą vyną, vynuogėms reikia daugiau saulės. Nors šeimos vynuogyne jos prinoksta saldžios, bet vynas būna rūgštokas, todėl gamybos proceso metu naudojamas cukrus. Čibirų šeimos vyno rūsyje seniausias vynas saugomas nuo 1985 metų. Tiesa, pastarasis šeimai yra dovanotas.
Sutuoktiniai ne tik vynuogių auginimu užsiima. Šalia jų sodybos esančiame didžiuliame aptvare ganosi danieliai, o iš namų sklinda maloniai nosį kutenantys kvapai.
J. Čibirienė daug metų svajojo turėti nuosavą kepyklėlę, kad galėtų, kaip rodo senuose filmuose, būdama namuose sukiotis prie krosnies. Taigi šiai moters svajonei buvo lemta išsipildyti, o kepyklėlei suteiktas pavadinimas „Kalnai“.
Moteris kepa tai, kas jai pačiai skanu. Kepinių asortimentas įvairus – tortai, šimtalapiai, kanelės ir netgi naminė duona.
„Mano gaminiai paprasti, be perdėtos puošybos, be daug glaisto. Tokie tikri naminiai“, – pasakojo moteris tvirtindama, kad ji negalėtų kepti tai, kas jai pačiai nėra skanu.
Konditerinius gaminius moteris kepa tik pagal užsakymus. Nors J. Čibirienė dar dirba ir muzikos mokytoja, bet potraukis kepti įvairius saldumynus jai yra perduotas genais.
„Mano mama buvo gaspadinė, kepdavo grybukus, kankorėžius, saldžius krepšelius. Bet kepti tortus mane išmokė vyro mama. Atrodė, kad tai labai sudėtinga. Tačiau eksperimentų būdu po truputį išmokau. Konditerija tiesiog yra mano hobis“, – pasakojo kepyklėlės „Kalnai“ įkūrėja.
Organizuoja žygius motociklais ir dviračiais
Į Čibirų kiemą nuolat atvyksta giminės, draugai, pažįstami. Žiemos metu grupelėms sniego mėgėjų čia organizuojami žygiai sniego motociklais. Šiltuoju metų laiku šeima rengia žygius krosiniais motociklais ir jau tradiciniu tapusį „Pienių žygį“ dviračiais.
Taip ir gyvena J. ir A. Čibirų šeima Bėčionių kaime nestokodama veiklų, užimtumo ir gero humoro jausmo. Savo namais ir juos supančia gamta jie draugiškai dalinasi ne tik su visais atvykstančiais į svečius, bet ir su miškingose apylinkėse gyvenančiais laukiniais žvėrimis – lūšimis bei vilkais.
Jeigu ir jūs norėtumėte pamatyti šį šeimos sukurtą rojaus kampelį žemėje ar paragauti burnoje tirpstančių J. Čibirienės kepamų konditerinių gaminių, nepatingėkite ir išsiruoškite pavasario kelionei į Ignalinos kraštą.
