Škudžių avys – viena iš seniausių ir vertingiausių veislių
Molėtų rajone miškais ir ežerais apsuptame gamtos prieglobstyje įsikūrę Ingos ir Kęstučio Samušių šeimos namai netviska šiuolaikine modernia prabanga, tačiau alsuoja savitu stiliaus ir grožio pajautimu. Sodybą supa nemaži žemės plotai, o juose ganosi škudžių veislės avys. Čia, vietoje, jos ir kerpamos, karšiama vilna, iš kurios veliamas ir apavas. Šeima namuose kuria vilnos imperiją, o jų gyvenimo filosofija bei samprata apie daugelį dalykų traukia pamatyti jų gyvenimą iš arčiau ne tik vietinius, bet ir užsienio svečius.
Pasak sodybos šeimininko, škudžių avys – pačios vertingiausios. Tai viena iš seniausių veislių, kurios kilmė siejama su Rytų Prūsija.
Kai šeima nusprendė užsiimti avininkyste, Lietuvoje škudžių veislės avių tebuvo vos kelios dešimtys.
„Nors šios avys dėl nedidelio kiekio vilnos ir mėsos ūkiniu požiūriu nėra labai perspektyvios, tačiau mėsos kokybė yra viena iš aukščiausių. Šios veislės avys nereiklios, atsparios ligoms, todėl puikiai prisitaiko prie sąlygų mūsų kraštuose“, – tikino K. Samušis.
Šeima augina daugiau nei pusę šimto avių, nemažai jų prieauglio parduoda. Vokietijoje, anot pašnekovų, šios avys atlieka žoliapjovės funkciją. Ten dažnai regioniniai parkai iš ūkininkų išsinuomoja avių bandą tam, kad avys „nušienautų“ parkus ar ypač sunkiai prieinamas vietoves, o rudenį vėl grąžina ūkininkams.
Dauguma avininkystės ūkių Lietuvoje augina avis dėl žaliavos – mėsos arba vilnos. Tačiau tai nėra labai perspektyvu.
„Kaime vien iš avių auginimo nebūtų lengva išgyventi, tačiau vėlimas iš vilnos sukuria didžiulę pridėtinę vertę“, – pasakojo K. Samušis.
I. Samušienė surado būdą, kaip pakelti šeimos ūkį į aukštesnį lygį ir uždirbti daugiau panaudojant vilną. Anot vėlėjos, už nuveltų šlepečių porą įmanoma uždirbti žymiai daugiau nei parduodant vilną kaip žaliavą. Iš vieno kilogramo neplautos vilnos galima nuvelti 3 poras šlepečių.
Labiausiai yra vertinama neplauta vilna
Pagrindinė I. Samušienės veikla – avalynės vėlimas. Moteris dar neaugindama avių „atrado“ vilną, susidomėjo, pabandė velti, o tada ir nusprendė tęsti seną lietuvišką vilnos vėlimo tradiciją. Ji panoro kurti ne ką kita, o būtent batus. Ir tikriausiai todėl, kad šis amatas užkoduotas jos genuose. Moters senelis ir prosenelis buvo batsiuviai, o prie senelio pasiūtų batų išsirikiuodavo didžiulės eilės klientų, norinčių juos įsigyti.
Šeima turi įsigijusi vilnos karšimo aparatą ir karšia tik neplautą vilną.
„Karšiant buitine karšykla vilna ne taip švariai išsikaršia, bet tai tik privalumas. Klientai, ypač užsieniečiai, labai vertina veltinius su juose likusiu šiaudo šapeliu, nes tai tik įrodo vilnos natūralumą. Chemikaluose mirkytoje, plautoje vilnoje natūralių priedų nelieka. Lietuva yra veltinių vėlimo lyderė pasaulyje. Jeigu kokybiškas veltinis – tai yra lietuviškas veltinis“, – neabejodama kalbėjo I. Samušienė.
Apie vilną, jos paruošimą moteris galėtų kalbėti labai daug. Ji gilinasi, domisi, skaito, analizuoja ir teigia, kad vertingiausia – neplauta vilna. Mat plaunant, o dar blogiau – karboniziojant (mirkant chemikaluose) ištirpdomas natūralus vilnos riebalas – lanolinas. Kiekviena avis augina unikalų ir tik jai būdingą bei savitą vilną – storą ir šiurkščią, ploną ir švelnią, lengviau ar sunkiau formuojamą, plokščią, iš kurios tegali nuvelti kilimą. Žinant vilnos struktūrą visai nesunkiai ją galima pritaikyti, iš vienos velti ilgaaulius, iš kitos šlepetes ar kepures.
Lietuviškas vilnos vėlimo tradicijas pristato ir užsienyje, perduoda savo vaikams
Šeima aktyviai užsiima edukacine veikla, skleidžia visuomenei vilnos vėlimo amato subtilybes ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse, žinias perduoda ir savo atžaloms.
I. Samušienė dalyvavo Italijoje vykusiuose Feltrose vėlimo mokymuose, kuriuose ji iš viso pasaulio susirikusiems šio amato puoselėtojams, veltinio kūrėjams pristatė pačios atkurtas senąsias lietuviško vilnos vėlimo tradicijas. Viešėdama Italijoje moteris liko sužavėta vietos gyventojų gebėjimu pristatyti savo šalį, kultūrą, tautiškumą ne tik parodant savo krašto architektūrą, supažindinat su krašto istorija, bet ir vaišinant vietinių gyventojų gaminamais unikaliais vietos regionui būdingais patiekalais.
Pašnekovė įsitikinusi, kad tik taip gali gerai pažinti vietovę, regioną kuriame lankaisi.
„Mes, lietuviai, nemokame didžiuotis tuo, ką turime. Į Lietuvą atvykę svečiai iš užsienio apsipirkinėja prekybos centruose ir valgo tą patį vienodą atvežtinį maistą. Juk mes taip pat turėtume daug ką parodyti – ir augantį čiobrelį miške, ir vietos gyventojų pagamintą kokybišką lietuvišką patiekalą“, – mintimis dalijosi I. Samušienė[2].
Panaudoja visą avininkystės ūkyje užauginamą žaliavą
Veldama avalynę moteris vilną skaičiuoja gramais, puošybai naudoja šilką, kanapių pluoštą, šilkverpių kokonus, kupranugario plauko sruogeles, indiškų sarių atraižas, lietuvišką liną.
Pasak K. Samušio, Lietuvoje veltos avalynės madą padiktavo būtent jo žmona. Mat molėtiškė sukūrė ne vieną naują veltinių modelį – tai ir sportinio stiliaus veltinukus, ir šlepetes, pusbačius ir kitus veltos avalynės modelius.
I. Samušienės kurta avalynė parduodama internetinėje parduotuvėje „ETSY“, taip pat klientams siunčiama per siuntų tarnybas į Pietų Afrikos Respubliką, Jungtinių Arabų Emyratus, Indiją, Kiniją, JAV, Australiją ir kitas šalis.
I. Samušienė fotografuoja ir internetinėje erdvėje publikuoja nuotraukas, kuriose atsispindi jos gyvenimas ir kūryba. Vėlimas moteriai – tikrasis pašaukimas. Net besisvečiuodama pas draugus ar gimines ji visada vežasi ir visus vėlimo reikmenis, o būdama svečiuose keliasi ankstų rytą ir eina velti, tam kad įgyvendintų per naktį kilusias mintis ar sapne matytą viziją.
I. ir K. Samušių ūkyje atliekų iš avininkystės nelieka, mat čia panaudojama viskas. Pačią didžiausią naudą jiems neša vilna, tuo paneigiant mitą, kad lietuviška vilna niekam tikusi.
„Vilna yra brangiausias avių produktas, tik reikia mokėti tą naudą išgauti“, – tvirtino pokalbį baigdami sutuoktiniai[2].
