Sumanė įveisti šilauogyną, tačiau baiminosi, kad pinigus teks išmesti į balą
Dalia ir Robertas Milteniai iš Molėtų rajono sako, kad šilauogyną apsisprendė įveisti nors tuomet dar net nebuvo ragavę šių uogų skonio. Moteris tokią ūkininkavimo kryptį nusižiūrėjo kartą per televiziją pamačiusi laidą „Svajonių sodai“. Taigi apie ekspromtu užgimusią idėją ir šilauogių auginimo ypatumus pasikalbėjome su ūkio savininkais.
Abu sutuoktiniai kilę iš Molėtų, tačiau vos už kelių kilometrų nuo miesto esančioje Dalios tėviškėje šeima beveik prieš dešimtmetį įkūrė šilauogių ūkį. Pora atviravo, kad imantis tokios veiklos labiau viliojo ne numatomas pelnas, tačiau uogų išskirtinumas, mat aplink Molėtus mažai kas augina šilauoges.
„Aš pasižiūrėjusi televizijos laidą vyrui pasakiau: „Pabandykime ir mes“. Jis labai bijojo nuostolių, didelių investicijų, galvojo, kad pinigus tiesiog išmesime į balą“, – atviravo pašnekovė.
Taigi būsimieji ūkininkai pradėjo domėtis uogakrūmių kainomis, tačiau Lietuvoje jos buvo kosminės. Tuomet poros žvilgsnis nukrypo į Lenkiją. Ten kainos buvo palankesnės ir sutuoktiniai savo automobilių išvyko į kaimyninę šalį pirkti šilauogių sodinukų, kad galėtų pradėti vystyti sumanytą ūkio veiklą.
Pradžioje šeima šilauogėmis užsodino 15 arų, tam prireikė apie 10 tūkst. eurų investicijų. Dabar šilauogynas užima 1,5 hektaro plotą. Miltenių šeima taip pat augina ir gervuoges, braškes, trešnes. O, kad klientai atvykę pirkti uogų dar turėtų ir kur akis paganyti, sutuoktiniai šalia uogų plantacijos įrengtuose aptvaruose įkurdino fazanų, vištų bei stručių pulkelį.
Stengėsi įtikti klientams, tačiau nukentėjo nuo miško gyventojų
Šilauogių veisles šeima rinkosi pagal klientų poreikius, o pastarieji, kaip žinia, vertina dideles ir saldžias uogas. Uogų plantaciją veisė keliais etapais, nes, pasak R. Miltenio, tai ne pigus malonumas.
„Neužteko vien pasodinti sodinukus. Prieš tai reikėjo pagerinti žemę, iškasti metro pločio ir pusės metro gylio tranšėjas, privežti durpių“, – vienas kitam antrino pašnekovai.
Ūkininkai pasakojo, kad vieną rudenį šilauoges reikia mulčiuoti pjuvenomis, kitą – durpėmis. Šilauogių krūmai turi būti sodinami ant lysvėje supilto kauburio, tarp lysvių paliekant 2–2,5 metro tarpus.
Kad uogų derlius būtų gausesnis, šeima įsigijo bičių. Uogyną aptvėrė tvora, mat pasigardžiuoti vitaminingomis uogomis čia neretai užsukdavo svečiai iš miško.
„Iš pradžių galvodavome, kad uogas skina vagys, bet nesupratome, kodėl jie laužo krūmus. Budėjome ir vagį pamatėme, tai buvo barsukas. Palesti šilauogių atskrenda ir paukščiai, kovojame ir su jais“, – apie šilauogyno veisimo ypatumus kalbėjo pašnekovai.
Rūpinantis ūkio reikalais nepavyko išvengti kuriozų
Pradžioje uogų ūkio savininkai bandė skaičiuoti investicijas, tačiau bėgant laikui skaičiavimus pametė. Dalį technikos, reikalingos žemei dirbti, įsigijo pasinaudodami Europos struktūrinių fondų parama. Na, o teorinių žinių apie šilauogių auginimą sutuoktiniai iki dabar dar semiasi visur, kur tik gali. R. Miltenis juokavo, kad įvairiausių paskaitų ir metodinės medžiagos galima rasti įsijungus visagalį internetą.
„Kuriozinė situacija buvo nutikusi, kai įrenginėjome laistymo sistemą, mat, kaip tikri lietuviai, nusprendėme pataupyti. Nusipirkome paprastą laistymo žarną, vyras tiesiog prigręžė skylių ir galvojome, kad bus puiku. Deja, tokia savadarbė laistymo sistema laistė ne kiekvieną uogakrūmių vagą, o tik tas kurias pasiekdavo vandens čiurkšlė. Tuomet važiavome pirkti rimtos laistymo sistemos. Išlaidos atitinkamai buvo didesnės“, – iš savo klaidų ir lietuviško taupumo juokėsi pašnekovai.
Įrengus laistymo sistemą džiaugtis ir vėl neteko, mat pradedantys ūkininkai neapskaičiavo reikiamo vandens siurblio galingumo, todėl laistymo procesas užtrukdavo. Paskui, užsidirbę iš parduotų uogų sutuoktiniai pirko galingesnį siurblį, tačiau ir vėl patyrė nesėkmę. Mat įjungus galingesnį siurblį, nepraėjus nė kelioms valandoms sutuoktiniai pamatė nuosavo tvenkinio dugnu pėsčiomis vaikščiojančius karosus, galingas siurblys iš tvenkinio išsiurbdavo vandenį iki paskutinio lašo. Tuomet ūkininkams teko ieškoti būdų, kaip tvenkinį pagilinti, kad jame esančio vandens kiekio pakaktų ir uogynui laistyti, ir žuvims.
Ūkininkavimo pradžiamokslio ypatumai tęsėsi. Ant uogakrūmių sutuoktiniai pastebėję voratinklius suskubo gelbėti šilauogyną ir naikinti kenkėjus. Plantaciją nupurškė chemine priemone skirta naikinti voratinklines erkutes, bet pasirodo ir vėl suklydo, nes šilauogėse gyvenę voriukai tas erkutes naikino patys. Taigi pasimokę iš savo klaidų dabar uogų augintojai nepuola gydyti uogakrūmių kol krūmai gražūs, lapai žali ir dera uogos.
Uogomis prekiauja prie magistralinio kelio Vilnius–Utena
Šilauogių auginimas, anot pašnekovų, pradeda atsipirkti tik ketvirtais metais, o iki tol tenka dirbti negaunant iš ūkio jokių pajamų. Tik apie penktus metus uogoms pradėjus gausiau derėti galima tikėtis uždirbti. Taigi, kai prasideda uogų skynimo sezonas Miltenių šeima dirba be atokvėpio iki sutemų, o į talką įsijungia ir sutuoktinių vaikai bei giminės. Pašnekovai juokavo, kad dirba tiek, kad net pasigaminti maisto namų virtuvėje jau nebesuspėja. Tai tuomet šeimos narius greituoju maistu ar pusfabrikačiais aprūpina Maxima.
„Uogų taigi neprivalgysi, labai rūgštu. O prinokusias, saldžias uogas tai skiname klientams“, – šypsodamasis kalbėjo R. Miltenis.
Šeima užaugintomis uogomis prekiauja beveik iš namų, tik vos kelis šimtus metrų paveža parduodamą derlių iki magistralinio kelio Vilnius–Utena. Su prekybos centrais nebendradarbiauja, mat yra įsitikinę, kad parduoti iš pirmų rankų yra geriau. Užtikrinti nuolatinį produkcijos tiekimą prekybos centrams būtų sunku, o neužderėjus pakankamam kiekiui šilauogių, tektų mokėti netesybas ir pan. Todėl šeima nerizikuoja ir realizacija rūpinasi patys.
„Su pardavimais atrodo viskas labai puiku, bet vieną kartą buvau gerokai išsigandęs. Mes prie kelio įprastai po skėčiu prekiavome uogomis ir prie mūsų sustojo maršrutinis autobusas. Išlipo vienas keleivis. Na, galvoju, nusipirks jis kokį kilogramą uogų ir važiuos toliau. Bet jis man sako: „Dar palauk, ir kiti išlips“. O aš juk uogų visiems autobuso keleiviams tai neturiu… Pardaviau per kartą visas turėtas uogas autobuso keleiviams. Man pasisekė, autobusas tai vargu ar spėjo grįžti laiku pagal jam numatytą grafiką, na, bet bent jau grįžo su uogomis“, – apie juokingus nutikimus pasakojo R. Miltenis.
Į ūkį pirkti šilauogių atvyksta ir nuolatiniais tapę klientai iš Kauno, Vilniaus, Ignalinos, Utenos ir kitų rajonų. Pašnekovų teigimu, vieni šilauoges perka kaip vitaminus, kiti sako, kad šiame ūkyje auginamos uogos ypatingai saldžios.
Sako, kad šilauogyno neplės, bet įkurs svečių namus
Prasidėjus uogų skynimo sezonui Milteniai per dieną priskina apie 200 kilogramų šilauogių ir parduoda jas rinkos kaina. Anot D. Miltenienės, praėjusį sezoną pirmųjų uogų kilogramo kaina siekė 10 eurų. Ūkininkai siekdami užtikrinti nuolatinį ryšį su klientais tikino nespekuliuojantys ir parduodantys tik šviežias uogas. Jas skina nuo ankstaus ryto iki 12 valandos, o prekiauja jomis nuo 12 iki 21 valandos.
Neparduotas uogas šeima šaldo arba verda šilauogių, maišytų su braškėmis, uogienes, kurios būna ne tik tirštos, dėl šilauogėse esančio pektino, bet ir skanios.
Žiemą ūkyje darbų sumažėja. Pašnekovų teigimu, tuomet lieka pasirūpinti tik vištomis, stručiais ir savo poilsiu.
Plėsti šilauogyno šeima neketina, tačiau viliasi šalia uogų plantacijos įkurti svečių namus. Baigdamas pokalbį R. Miltenis dar juokaudamas pridūrė, kad su šilauogėmis nėra taip paprasta, jos yra ne ką mažiau reiklesnės už moteris. Mat šioms uogoms per drėgnas klimatas netinka, tačiau per sausas netinka taip pat, saulės šviesos joms per daug nereikia, bet kai per mažai saulės – ir vėl negerai.
