Siekiama neutralizuoti Europos poveikį klimatui
Nuolat girdime, kad klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas kelia egzistencinę grėsmę ne tik Europos Sąjungai, bet ir pasauliui. Todėl siekiama iki 2050 m. neutralizuoti Europos poveikį klimatui, skatinti ekonomiką pasitelkiant ekologiškas technologijas, kurti tvarią pramonę ir transportą bei visais įmanomais būdais sumažinti taršą[1].
Ekspertai teigia, kad pasaulis tiesiog nebeturi kito pasirinkimo kaip tik pereiti prie gamtą ir išteklius tausojančio darnaus vystymosi, linijinę ekonomiką kuo sparčiau keičiant į žiedinę ekonomiką. Kitaip tariant naudoti tvarią atsinaujinančių biologinių išteklių gamybą ir efektyvų atliekų perdirbimą į pridėtinę vertę turinčius produktus, tokius kaip maistas, pašarai, gaminiai, kurių gamyboje naudojamos biožaliavos ir bioenergija.
Tikinama, kad geriau tvarkomas dirvožemis taip pat yra produktyvesnis, užkertamas kelias jo degradacijai. Sveika, švari aplinka užtikrina geresnę oro kokybę, o tuo pat metu didina ir darbo našumą. Tokios žaliosios viešosios gėrybės, kaip viešasis transportas ar atsinaujinantys energijos ištekliai, lemia gerokai efektyvesnį ir mažiau taršų turimų išteklių panaudojimą. Teigiama, kad žaliosios politikos priemonių įgyvendinimas mažina nelygybę, padaro valstybę labiau atsparią ekonominėms krizėms ir gamtos stichijų sukeltoms nelaimėms[2].
Mano, kad didžiausią smūgį patyrė ambicija išplėsti ekologinį ūkininkavimą
Buvęs LR Žemės ūkio viceministras, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas Aušrys Macijauskas įsitikinęs, kad Lietuvoje ekologinės sistemos buvo įgyvendintos bene didžiausia apimtimi Europos sąjungoje, bet tik dėl to, kad Lietuva vienintelė įsivedė kompleksinę ekosistemą ir ūkininkai tiesiog neturėjo pasirinkimo – arba padarai viską, arba negausi nieko. Visose kitose valstybėse narėse ūkininkai turėjo daugiau laisvės ir ja pasinaudojo, tiesiog nedalyvavo ekosistemose.
„Pirmi pasėlių deklaravimo vertinimai patvirtina tai, ką sakė žemės ūkio ekspertai – taip vadinamoji „žalioji politika“ patyrė visišką fiasko. Ir ne tik Lietuvoje.Bene didžiausią smūgį patyrė ambicija išplėsti ekologinį ūkininkavimą – 2023 metais ekologinių (arba organinių) ūkių gerokai sumažėjo. Lietuva užsibrėžė iki 2030 metų padvigubinti organinių ūkių plotus. Visų pirma tai neįmanoma, nes nėra tokios paklausos, o dar svarbiau, kad organinis ūkininkavimas niekaip nedera su klimato išsaugojimo politika. Ateityje vartotojams bus žymiai svarbiau ar jų perkami maisto produktai yra draugiški klimatui, nei tai, ar jie buvo auginami organiškai“, – teigė A. Malinauskas.
Vokiečiai prabilo, kad organinis ūkininkavimas nedera su klimato išsaugojimo politika
Ir štai vokiečiai pirmieji pradėjo kalbėti apie tai. Vokietijos aukšto rango politikai ir ekspertai teigia, kad organiniuose (Lietuvos atveju – ekologiniuose) ūkiuose užauginta mėsa nėra draugiška klimatui, nes jai pagaminti reikia dvigubai daugiau žemės, energetinių resursų, o gyvulių metano emisija yra žymiai didesnė negu įprastiniuose ūkiuose. Organinis ūkininkavimas yra pasenusi technologija, visiškai neatitinkanti šių dienų aktualijų, todėl būtina transformuoti žemės ūkį pasitelkiant naujausias technologijas, skaitmenizuojant procesus, investuojant į išmaniąją techniką, įdarbinant dirbtinį intelektą. Precizinis ūkininkavimas, kuris gali užtikrinti ir didesnę gamybą (tuo pačiu žemesnes maisto kainas), ir klimato bei aplinkos išsaugojimą yra mūsų ateitis[3].
Teigimas, jog ekologinis ūkininkavimas užtikrina klimato apsaugą, tėra ideologinė apgaulė
Heidelbergo energetikos ir aplinkos tyrimų instituto mokslininkai patvirtino, kad ekologiška mėsa labiau kenkia klimatui nei įprasta, nes jai užauginti sunaudojama daugiau žemės, gyvūnai išskiria daugiau metano, o pašarams sunaudojama daugiau išteklių.
Atsižvelgdamas į tokią mokslininkų išsakytą nuomonę Vokietijos žemės ūkio politikas Albertas Stegemannas pareikalavo, kad vartotojams prie mėsos prekystalio būtų atskleistas klimato balansas.
„Kai vartotojai išleidžia daug pinigų ekologiškai mėsai, jie turi teisę žinoti ir apie klimato balansą. Manau, kad ekologiškos jautienos gabalas atgabentas iš Argentinos, dėl ilgų transportavimo maršrutų, negali būti tvaresnis už gabalą jautienos iš įprastinio ūkio Žemutinėje Saksonijoje“, – kalbėjo žemės ūkio politikas.
Tuo tarpu Vokietijos žemės ūkio ministras Cemas Özdemiras teigė, kad būtina išsamiai išnagrinėti, ar galima nenaudojant daug biurokratinių resursų įdiegti moksliškai pagrįstą atskirą klimato ženklinimą.
Šalies žemės ūkio ekspertė Gitta Connemann taip pat pabrėžė, kad teigimas, jog ekologiškai auginami produktai užtikrina klimato apsaugą, tėra ideologinė apgaulė, nes ekologiškai ūkininkaujant sunaudojama dvigubai daugiau žemės[4].
Dėl taršos kaltinamas žemės ūkis, tačiau nutylima apie nuotėkų sistemų taršą
LGAA vadovas Aušrys Macijauskas retoriškai klausia, kodėl dėl taršos kaltinamas žemės ūkis, tačiau nutylima apie teršalus, patenkančius į aplinką, pavyzdžiui, iš miestų nuotėkų sistemų? Jo teigimu, žaliasis smegenų plovimas – tai valstybės, politinės partijos ar įmonės strategija, kai apgaulingai skelbiama, kad veikla ir produktai yra draugiški aplinkai, nors nieko bendro su tvarumu neturi.
„Pagal trąšų naudojimą esame vieni žaliausių. Turime turtingiausias sėjomainas ir daugiausia kraštovaizdžio elementų, taikome modernias precizinio ūkininkavimo priemones, kurios dar labiau mažina ir taip mažiausią ES taršą. Tad galime būti pavyzdžiu vokiečiams, olandams, prancūzams bei visiems kitiems Europos Sąjungoje ir ne tik. Tuo tarpu su miestų nuotėkų valymu esame visiškame dugne. Daugelio miestų ir miestelių valymo įrenginiai nebeatitinka net minimaliausių reikalavimų. Sovietmečiu projektuoti įrengimai nebesugeba susidoroti su skalbyklių ir indaplovių išskiriamomis nuotekomis, kurių kiekis per pastaruosius 30 metų išaugo kelis kartus. Kiekvienas vilnietis per metus į aplinka išleidžia virš 100 tonų nepakankamai išvalytų nuotėkų, t. y. 43 milijonai tonų teršalų kasmet tik iš Vilniaus. Miesteliuose ir kaimuose valymo įrenginių dažnai iš viso nėra, ir į šią statistiką net nepapuola. Bet apie tai šnekama mažai, nes apie tai nieko nenori girdėti rinkėjas. Lengviausia viską suversti žemdirbiams: jų mažai, jų balsai rinkimuose nieko nelemia ir juk visi patikės, kad Nemuną ir Baltijos jūrą užteršė ūkininkas, ūkininkaujantis Dzūkijoje“, – apžvelgdamas liūdną realybę piktinosi A. Macijauskas[5].
