<h2>Jei senėjimą laikysime liga, jos gydymui bus skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio</h2>
<p>Išgirdote teisingai: senėjimas, galima sakyti, yra pripažintas liga, kurią neva įmanoma valdyti naudojant papildus bei į kasdienybę įtraukiant gyvenimo būdo pokyčius. Nepaisant to, jog toks procesas yra natūralus, senėjimui vis dar aktyviai ieškoma tinkamiausio gydymo[1].</p>
<p>Taip, senėjimas dažniausiai matomas kaip įprastas organizmo kitimas. Tačiau pats faktas iš esmės yra tapatinamas su pasenusiu požiūriu, mat kad ir kiek kalbėtume apie gražią senatvę, negalime nepastebėti sunkiai kėblinančių, neaiškiai peizažą matančių ir sulėtintai sakinius rezgančių pagyvenusių žmonių.</p>
<blockquote>
<p>Ir štai, galime pasidžiaugti, jog jau yra preparatų, kurie buvo sukurti kovai su senėjimu. Žinoma, 100 proc. efektyvumo pasiekti kol kas nepavyko, bet mokslininkai mano, kad papildų veikimą galima suaktyvinti geriant juos konkrečiu metu – tai bene svarbiausia sąlyga. (Modelis dar tikslinamas, tačiau jis orientuojamas į žmogaus metabolizmo kitimą dienos metu bei skirtingus jaunų ir pagyvenusių žmonių cirkadinius ritmus.)</p>
</blockquote>
<p>Tiesa ta, kad apie senėjimo priskyrimą ligoms diskutuojama jau kelis dešimtmečius. Dar 2015 metais keletas mokslininkų iš viso pasaulio teigė, jog jau laikas priskirti biologinį senėjimą ligų kategorijai, o tai savo ruožtu padėtų pakeisti klaidingą paradigmą, kad senėjimas yra „nenugalimas“. Na, o kaip to įrodymą galime regėti specialistų tirtas molekules, padedančias stabdyti senėjimą gyvūnų audiniuose.</p>
<p>Taigi, pradžia, rodos, jau padaryta; tolimesnis žingsnis, ko gero, būtų klinikiniai bandymai su žmonėmis, kuriems ruošiamasi jau kitais metais.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/bruno-aguirre-ulmecr1o-1i-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Klaidingo klasifikavimo pavojai apima idėjų ignoravimą</h2>
<p>Ne paslaptis, jog visuomenės senėjimas yra vienas didžiausių sveikatos priežiūros iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria pasaulis. Bet kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad yra intervencijų, kurios gali būti nukreiptos į pagrindinius „senėjimo“ procesus[2].</p>
<p>Be kita ko, yra pakankamai rezultatų, leidžiančių teigti, jog minėtas metodas taip pat padės sutaupyti milžiniškas pinigų sumas, kurias vėliau būtų galima panaudoti kitoms neatidėliotinoms pasaulinėms problemoms spręsti. Kita vertus, šis scenarijus kol kas dar tik vos įsiskverbęs į visuomenės sąmonę ir, atrodo, toli gražu nėra energingų diskusijų taškas, – politikos formuotojai jį, deja, ignoruoja.</p>
<p>Suprasti, kodėl ši letargija egzistuoja, yra svarbu, kadangi reikia skubiai spręsti visuomenės senėjimo keliamą iššūkį, susijusį su ydinga konceptualia sistema, pagal kurią „natūralu“ yra daugiau mažiau „normalu“. Na, o ši perspektyva tarsi savaime yra pakankama, kad atgrasytų nuo įsikišimo „migloto“ suvokimo apie potencialą atžvilgiu.</p>
<p>Natūralios senėjimo „procesijos“ šalininkai dargi įnirtingai diskutuoja apie senėjimo tyrimų „etines problemas“ bei tendencijas supainioti „nemirtingumą“ ir „gyvenimą amžinai“ su „pailgėjusia gyvenimo trukme“ ir „nesenėjimu“, ir visai nesvarbu, jog esant fiksuotai, bet mažai mirties tikimybei, gamtoje galima pasiekti šimtmečius.</p>
<blockquote>
<p>Galiausiai iki šiol organizmai, kurių gyvenimo trukmė buvo pailginta, nebuvo „paversti“ senstančiais organizmais. Atvirkščiai, jų mirtingumo padidėjimas buvo žymiai sumažintas, bet nepanaikintas, todėl pailgėjo gyvenimo trukmė. Ir nors padidėjęs sveikatos laikotarpis yra intervencijų, kurios pailgina gyvenimo trukmę, pasekmė, tačiau tai nėra tas pats dalykas.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/clement-falize-ujrry8gum7e-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Galimybė gydyti senėjimą nėra tik tuščios fantazijos</h2>
<p>XX amžius žmonėms visame pasaulyje atnešė ir didelių kančių, ir palengvėjimą. Viena vertus, tai sukėlė politinę beprotybę, karą ir precedento neturinčias masines žudynes. Tačiau buvo ir nepaprastų laimėjimų – ypač visuomenės sveikatos, medicinos bei maisto gamybos srityse[3]. Kita vertus, nors išsivysčiusiame pasaulyje nebegyvename nuolatinėje infekcinių ligų baimėje, turime mažiau vaikų ir gyvename ilgiau, kasdienybė prisipildo augančiu senstančių žmonių skaičiumi.</p>
<p>Pavyzdžiui, Europoje ir JAV matome vis daugiau plikų ir žilų galvų gatvėse, parkuose bei prekybos centruose. Be abejo, tai yra kažkas, ką reikia švęsti, bet senatvė, deja, turi ir daugybę būdų, kaip mus susargdinti, sukeldama širdies ir kraujagyslių ligas, priepuolius, insultus, Alzheimerio bei Parkinsono ligas ir, žinoma, vėžį.</p>
<p>Kaip ir nutukimo pandemija, didėjantis žmonių, gyvenančių pakankamai ilgai, kad patirtų šias ligas, skaičius tam tikra prasme yra šalutinis progreso poveikis. Taigi, nejučia susiduriame su sudėtingu klausimu: ar turėtume „atakuoti“ pagrindinę šios kančios priežastį? Ar turėtume pabandyti „gydyti“ senėjimą?</p>
<p>Akivaizdu, kad senėjimo priežastis išlieka viena iš didžiausių neatskleistų mokslo paslapčių. Vis dėlto pastarasis dešimtmetis atnešė realią mūsų supratimo pažangą, padidindamas tikimybę, jog vieną dieną gydymas gali būti įmanomas. Tačiau senėjimas nėra tik dar viena liga. O senėjimo gydymo perspektyva yra nepaprasta, atsižvelgiant į galimą poveikį žmogaus būklei. Ir visgi, ar būtų etiška bandyti jį gydyti?</p>
<p>Vienas argumentas prieš senėjimo gydymą yra tai, kad tai neva nėra liga. Iš dalies toks požiūris kyla iš to, kad šis žodis reiškia skirtingus dalykus: laiko bėgimo patirtį bei įgytą išmintį, kurią galima gauti tik ilgai gyvenant[4]. Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienas, kuris gyvena pakankamai ilgai, ilgainiui sensta, galima įvertinti požiūrį, kad tai yra normali būklė, todėl ji nėra patologinė. Bet žiūrint iš kitos perspektyvos, vis tik sunku to nelaikyti liga.</p>
<blockquote>
<p>Senėjimas yra procesas, susijęs su disfunkcija ir pablogėjimu molekuliniu, ląstelių bei fiziologiniu lygmenimis, – būtent šis sutrikimas sukelia senėjimo ligas. Net jei žmogus sensta „oriai“, išvengdamas vėžio ar II tipo diabeto, ilgainiui vis tiek nuo kažko miršta. Be to, evoliucine prasme senėjimas neturi tikro tikslo, o tai reiškia, kad jis neprisideda prie evoliucinio tinkamumo.</p>
</blockquote>
<p>Tarp kitko, teigiama, kad senėjimas atspindi natūralios atrankos jėgos mažėjimą prieš mutacijas, kurios daro žalingą poveikį vėlyvame amžiuje. Vadinasi, populiacijos, galima sakyti, kaupia mutacijas, kurios daro žalingą poveikį vėlyvame amžiuje, o šių padarinių suma yra senėjimas. Ir šioje vietoje evoliucinė biologija pateikia niūrią žinią apie žmogaus būklę: senėjimas iš esmės yra daugiafaktorinė genetinė liga, o nuo kitų genetinių ligų ji skiriasi tik tuo, jog ją paveldime visi.</p>
<p>Šis universalumas, be kita ko, nereiškia, kad senėjimas nėra liga, – tai yra ypatinga liga. Tuo tarpu iš naujo apibrėžus senėjimą kaip ligą, ne tik paskatintume tyrimus, bet ir sustabdytume „gyvačių aliejaus“ prekybininkus.</p>
<p>Galiausiai aišku viena: kova su senėjimu panaši į kovą tarp Heraklio, graikų mitologijos herojaus, ir daugiagalvės Hidros, na, o kiekvieną kartą kai Heraklis nulauždavo galvą, jos vietoje išdygdavo dar dvi. Tokiu principu senas vyras, sėkmingai gydytas nuo prostatos vėžio, netrukus gali grįžti į gydytojo kabinetą su demencija. Aišku, nuoseklūs su amžiumi susijusių ligų gydymo būdai neabejotinai padidina gyvenimo trukmę. Tačiau veiksmingesnis būdas apsisaugoti nuo su amžiumi susijusių ligų būtų įsikišti į patį senėjimo procesą.</p>
