Mokslininkai perspėja: saldiklis aspartamas gali sukelti vėžį
Daugelis mėgsta palepinti save kąsneliu kažko saldaus. Gabalėlis gardaus torto gali akimirksniu pataisyti nuotaiką po sunkios darbo dienos, skanūs ir saldūs ledai atvėsina karštą vasaros popietę, o kava atrodo dvigubai daugiau energijos suteikia su šaukšteliu cukraus ar kito saldiklio. Tačiau gyvenimas gali būti neteisingas: kartais tai, ko taip norime ir geidžiame gali mums būti itin nesveika ar net pavojinga.
Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC), esanti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), dalimi, teigia, kad saldiklis aspartamas arba E951 gali būti laikomas vežį sukeliančia medžiaga[1].
Aspartamas paskutinėje IARC klasifikacijoje buvo įtrauktas į 2B grupę kartu su 322 kitomis medžiagomis, tarp kurių yra ir kontraceptikai, benzinas, chlordekonas bei alavijas.
2B yra trečias pavojingumo lygis po „tikėtinų“ kancerogenų, tokių kaip raudona mėsa ar glifosatas, ir medžiagų, klasifikuojamų kaip „kancerogeninės žmogui“, tokių kaip alkoholis ar tabakas.
Tai reiškia, kad mokslinių įrodymų lygis dar nėra pakankamas, kad aspartamas būtų galutinai priskirtas kancerogenų grupei, tačiau tai yra rimtas signalas, nes klasifikacija yra grįsta 25 nepriklausomų ekspertų išvadomis, paremtomis 1 300 pastaraisiais metais paskelbtų mokslinių tyrimų apie aspartamą, duomenimis.
Tyrimuose buvo nagrinėtas šios medžiagos poveikis organizmui. Nustatyta, kad medžiaga yra kalta dėl oksidacinio streso, lėtinio uždegimo požymių. Vis dėlto, tokie požymiai nelaikyti pakankamai įtikinamais dėl medžiagos pavojingumo ir gebėjimo sukelti negrįžtamus pažeidimus žmogaus sveikatai. Tačiau anksčiau atlikti plataus masto eksperimentai su gyvūnais parodė, kad pelėms ir žiurkėms, kurios buvo suleistos didelės aspartamo dozės, padaugėjo vėžinių navikų.
Su aspartamu savo vartuojamuose maisto produktuose esame susidūrę kiekvienas
Jeigu nesame chemikai, dietologai ar patyrę maisto produktų sudėties etikečių nagrinėtojai, kas yra tas aspartamas galime ir nežinoti. Tačiau jis į mūsų kūnus vistiek patenka.
Aspartamas yra dirbtinis saldiklis, paprastai naudojamas kaip cukraus pakaitalas įvairiuose maisto produktuose ir gėrimuose. Tai mažai kaloringas saldiklis, maždaug 200 kartų saldesnis už cukrų. Dėl to, jis naudojamas daugelyje dietinių gazuotų gėrimų, kramtomosios gumos sudėtyje, desertuose be cukraus ir kituose perdirbtuose maisto produktuose.
Daugelyje šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir Europos Sąjungą (ES), sveikatos priežiūros institucijos yra leidusios naudoti aspartamą kaip maisto priedą, buvo atlikti išsamūs jo saugos tyrimai, nustatyta leistina paros dozė.
Tačiau per daugelį metų dėl aspartamo vartojimo maisto produktuose kilo ne vienas ginčas. Patys žmonės yra pranešę apie nepageidaujamas reakcijas, tačiau moksliniai tyrimai ir toliau nuosekliai nepatvirtino teiginių, kad jis sukelia rimtų sveikatos problemų.
Vis dėlto, šios medžiagos vartojimo atveju, didžiausią susirūpinimą kelia asmenys, sergantys fenilketonurija (PKU). Tai itin retas genetinis sutrikimas, kai organizmas negali tinkamai metabolizuoti fenilalanino. Asmenims, sergantiems PKU, aspartamas gali būti kenksmingas, nes dėl jo organizme gali kauptis fenilalaninas, galintis sukelti itin sunkių sveikatos problemų[2].
Pavojingas net tik aspartamas: pasisaugoti turėtume ir sukralozės bei sacharino
Po aspartamo, antras pavojingiausias ir vis dar maiste plačiai naudojamas saldiklis yra sukralozė. Tai dirbtinis saldiklis, plačiai naudojamas kaip cukraus pakaitalas įvairiuose maisto produktuose ir gėrimuose.
Sukralozė yra populiari, nes suteikia saldų skonį, nepridėdama daug kalorijų, todėl yra patrauklus pasirinkimas tiems, kurie nori sumažinti suvartojamo cukraus kiekį ir kontroliuoti suvartojamų kalorijų kiekį[3].
Jos dažnai randama įvairiuose perdirbtuose maisto produktuose, įskaitant dietinius gazuotus gėrimus, desertus be cukraus, kramtomąją gumą ir kitus mažo kaloringumo ar cukraus neturinčius produktus.
Sukralozė, kaip ir aspartamas, buvo nuodugniai ištirta, o reguliavimo agentūros visame pasaulyje, įskaitant JAV Maisto ir vaistų administraciją (FDA) ir Europos maisto saugos tarnybą (EFSA), leido ją naudoti kaip maisto priedą.
Vis dėlto, kai kurie asmenys gali būti jai jautrūs arba turėti nepageidaujamų reakcijų. Kaip ir bet kurį dirbtinį saldiklį, sukralozę būtina vartoti saikingai ir žinoti apie bet kokias galimas sveikatos problemas ar sąveiką su tam tikrais vaistais.
Tuo tarpu sacharinas yra plačiai paplitęs dirbtinis saldiklis. Iš tiesų, tai vienas seniausių dirbtinių saldiklių, kuris yra maždaug 300-400 kartų saldesnis už įprastinį cukrų.
Sacharinas dažnai naudojamas kartu su kitais saldikliais, siekiant padidinti jų saldumą arba užmaskuoti bet kokį kartumo poskonį.
Ir dėl sacharino saugumo žmogui bėgant metams buvo kilę nemažai ginčų. Ankstyvieji tyrimai su žiurkėmis parodė galimą ryšį su šlapimo pūslės vėžiu, todėl XX a. septintajame dešimtmetyje JAV ant produktų, kurių sudėtyje yra sacharino, atsirado įspėjamosios etiketės.
Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad žiurkių vėžio susidarymo mechanizmas nėra aktualus žmonėms. Dėl to tolesni tyrimai ir pakartotinis reguliavimo institucijų vertinimas parodė, kad sacharinas yra saugus vartoti, įspėjamieji ženklai buvo panaikinti.
Gyvenimą pasaldinti galime ir natūraliai
Tačiau ne viskas yra blogis, kuris naikina mūsų sveikatą ir į mūsų gyvenimus atneša itin pavojingas ligas. Juk dažnu atveju, nepatingėję, galime pasirinkti produktus ir su natūraliais saldikliais arba juos galima pradėti taikyti ir maistą ruošiant namuose.
Sveiki ir natūralūs saldikliai yra rafinuoto cukraus ir dirbtinių saldiklių alternatyvos, kurios suteikia saldų skonį ir kartu yra naudingos maistinėms medžiagoms. Vienas populiariausių yra medus, kurį bitės gamina iš gėlių nektaro. Jame yra nedideli kiekiai vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Svarbu rinktis žalią, neperdirbtą medų, kad jis būtų maksimaliai naudingas sveikatai.
Alternatyva medui gali būti klevų sirupas, kuriame yra antioksidantų ir kai kurių mineralų, pavyzdžiui, kalcio, kalio ir cinko. Tiesa, verta paminėti, kad derėtų rinktis 100 proc. gryną klevų sirupą be pridėtinio cukraus ar dirbtinių ingredientų.
Jeigu medus ar klevų sirupas jums nepatinka, galite išbandyti agavų sirupą. Jis gaunamas iš agavų augalo, yra saldesnis už cukrų, todėl tam pačiam saldumo lygiui pasiekti jo reikia mažiau.
Įdomus tipinių cheminių saldiklių pakaitalas yra kokosų cukrus, gaminamas iš kokosų palmių žiedų sulčių. Jame yra nedidelis kiekis vitaminų ir mineralų. Ieškant įvairovės, galima išbandyti ir datulių cukrų, kuris išsaugo visas svarbiausias datulių skaidulines ir maistines medžiagos, todėl jis yra sveikesnis saldiklis, palyginti su rafinuotu cukrumi.
Sudėtingiau prieinami, tačiau ne mažiau skanūs ir nepavojingi yra ir vienuolio vaisių ekstrakto saldikliai. Vienuolio vaisius yra mažas žalias moliūgas, kilęs iš Pietryčių Azijos. Vienuolio vaisių ekstraktas neturi kalorijų ir nedidina cukraus kiekio kraujyje, todėl yra tinkamas pasirinkimas diabetu sergantiems žmonėms.
Tuo tarpu tarp sveikuolių populiarėjantis jakono sirupas gaunamas iš jakono augalo šaknų. Jis turi mažai kalorijų ir žemą glikemijos indeksą, t. y. minimaliai veikia cukraus kiekį kraujyje.
Svarbu prisiminti, kad nors šie saldikliai laikomi sveikesnėmis alternatyvomis, juos vis tiek reikėtų vartoti saikingai, nes per didelis bet kokių saldiklių, nesvarbu, natūralių ar ne, vartojimas gali turėti neigiamą poveikį sveikatai. Be to, asmenys, turintys specifinių sveikatos sutrikimų, tokių kaip diabetas ar fruktozės netoleravimas, prieš iš esmės keisdami saldiklių pasirinkimą, turėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. O tuomet, galima drąsiai mėgautis kąsneliu kažko saldaus.
