Nežemiškos civilizacijos naudojasi mobiliaisiais telefonais – panašiai kaip mes
Nežemiško intelekto paieškos tęsiasi, mokslininkams ieškant žemo dažnio radijo bangų, kurios ilgą laiką buvo netyrinėtos.
„Ar yra gyvybė už Žemės ribų?“, – šis klausimas pasirodė esąs vienas sudėtingiausių mokslų srityje. Nepaisant to, kad Visata atrodo neaprėpiama, o tai reiškia, jog joje gali būti daug gyvybės, dėl didžiulių atstumų tarp žvaigždžių paieškos primena adatos ieškojimą kosminėje šieno kupetoje.
Nežemiškojo intelekto paieška (SETI) yra astronomijos šaka, skirta ieškant neįprastų signalų, vadinamųjų technosignatūrų. Technosignatūros nustatymas savo ruožtu reikštų ne tik gyvybės egzistavimą, bet konkrečiai rodytų, kad egzistuoja protinga gyvybė, naudojanti pažangias technologijas[1]. Nors 60 metų trukusios paieškos iki šiol nedavė apčiuopiamų rezultatų, džiaugiamasi, jog dabar dalis tyrėjų ėmėsi tyrinėti visai kitokį dažnių diapazoną – ir tai gali būti rezultatyvu.
Įdomiausia, kad SETI daro prielaidą, jog nežemiškos civilizacijos gali remtis technologijomis panašiai kaip žmonės Žemėje, pavyzdžiui, naudotis mobiliaisiais telefonais, palydovais ar radarais. Kadangi nemaža dalis tokių technologijų generuoja signalus, kurie aptinkami radijo dažniais, dėmesys šiems bangų ilgiams yra logiškas atspirties taškas ieškant galimo nežemiško intelekto[2].
Ankstesniuose technoženklų tyrimuose buvo tiriama tik radijo dažnių juosta, viršijanti 600 MHz, o žemesni dažniai liko beveik neištirti. Priežastis, kodėl jie buvo numesti į šoną yra ta, jog teleskopai, veikiantys šiais dažniais, yra gana nauji. Be kita ko, žemesnio dažnio radijo bangos turi mažiau energijos, todėl jas aptikti gali būti daug sudėtingiau[3].
Dar daugiau teleskopų bus įrengti likusioje Europos dalyje
Žemųjų dažnių technologija „Lofar“ – tai jautriausias pasaulyje žemųjų dažnių teleskopas, veikiantis 10-250 MHz diapazone[4]. Jį sudaro 52 radijo teleskopai, o dar daugiau jų bus įrengta visoje Europoje, pabrėžiant, jog šie teleskopai gali pasiekti didelę skiriamąją gebą, kai yra naudojami kartu.
Vis dėlto daugiausia naudotasi dviem iš šių stočių: viena jų yra Birre, Airijoje, o kita – Onsaloje, Švedijoje.
Buvo ištirtos 44 planetos, skriejančios aplink kitas žvaigždes, išskyrus mūsų Saulę, kurias nustatė Nasa tranzitinių egzoplanetų tyrimo palydovas. Per dvi vasaras abiem teleskopais šios planetos skenuotos 110-190 MHz dažniu. Nors tai neatrodo didelis taikinių skaičius, tačiau mažo dažnio stebėjimas turi didelį pranašumą – tai dideli matymo laukai, palyginti su didesnio dažnio stebėjimais. Taip yra todėl, jog aukštesniais dažniais aprėpiamas dangaus plotas mažėja.
„Lofar“ atveju kiekvienu teleskopų nukreipimu buvo aprėpta 5,27 kvadratinio laipsnio dangaus. Tai leido gauti 36 000 taikinių kiekviename teleskopo posūkyje – arba daugiau nei 1 600 000 taikinių iš viso, jei patikrintume, kokios kitos žvaigždės yra netoliese, ir įtrauktume jų planetas.
Technologijų pagalba fiktyvūs signalai mažinami iki nulio
Ieškant technosignatūrų iš kosmoso kyla nemenkas iššūkis – tos pačios technosignatūros paplitusios visoje Žemėje. Tai sudaro kliūtį, nes šiose paieškose naudojami teleskopai pasižymi jautrumo lygiu, kuris gali aptikti signalus, pavyzdžiui, telefono skambutį iš pusės Saulės sistemos. Dėl šios priežasties surinktus duomenis užplūsta tūkstančiai iš Žemės atkeliavusių signalų, tokiu būdu apsunkindami jų išskyrimą, kurie gali būti nežemiškos kilmės. Paieškos sudėtingumą didina būtent tai, kad reikia „išsijoti“ šį didelį ir triukšmingą duomenų rinkinį.
Vis dėlto, net ir minėtai kliūčiai atrastas sprendimas.
Siūlomas naujoviškas metodas tokiems radijo dažnių trukdžiams sumažinti, vadinamas „sutapimų atmetimo“ metodu. Jį taikant, atsižvelgiama į kiekvieno teleskopo vietinį radijo spinduliavimą. Pavyzdžiui, jei skambinama telefonu, esančiu netoli teleskopo Airijoje, vadovui tas pats skambutis nebus rodomas Švedijos duomenyse, ir atvirkščiai (daugiausia dėl to, jog teleskopas nukreiptas ne į tyrėjų pusę, o į egzoplanetą kandidatę). Nuspręsta įtraukti signatūras į duomenų rinkinį tik tuo atveju, jei jos tuo pačiu metu pasirodys abiejose stotyse, o tai leidžia manyti, kad jos atkeliavo ne iš Žemės.
Tokiu būdu tūkstančiai potencialiai fiktyvių signalų sumažinami iki nulio. Ir nors, kaip skelbiama, kol kas neatrasta jokių protingos gyvybės požymių, vilties teikia tai, jog ši kelionė – ką tik pradėta. Be to, iš tikrųjų tikėtina, kad egzistuoja labai daug į Žemę panašių planetų. Žinojimas, kad atsitiktinumų atmetimo metodas veikia labai sėkmingai, gali būti labai svarbus, nes ateityje padės mums atrasti gyvybę vienoje iš šių planetų (reikalui esant, galbūt netgi turėsime galimybę ten įkelti vieną koją).
Yra daugybė būdų, kaip ieškoti minėtos veiklos požymių žemuose dažniuose. Šiuo metu atliekamas giminingas tyrimas, veikiantis 30-85 MHz dažniu. Kartu su juo per ateinančius metus dešimteriopai padidės ir tolesni „Lofar“ stebėjimai, surinktus duomenis naudojant astronominiams objektams, vadinamiems pulsarais, greitiems radijo žybsniams, radijo egzoplanetoms ir kt. tirti.
Laimei, jog esame tik ilgos kelionės pradžioje. Neabejojama, kad bus atrasta daug nuostabių dalykų. Ir, jei mums pasiseks, galbūt sulauksime didžiausio atlygio – kompanijos kosmoso platybėse.
