Žmonės kurie gyveno sveiką, ramų draugišką ir laisvą gyvenimą
Jeigu globaliai pažvelgtume į visuomenę pastebėtume, kad su daugeliu žmonių yra kažkas negerai. Nepaisant gerų ketinimų ir bandymų bendradarbiauti, gyvename labai susiskaldžiusiame ir žiauriame pasaulyje. Kartais atrodo, kad esame nepajėgūs siekti tikslų. Vyksta karai, genocidas, kenkiama vienintelei mus išlaikyti besistengiančiai žemei. Šios problemos darosi vis aktualesnės dėl didėjančio gyventojų skaičiaus ir mažėjančių gamtos išteklių.
Nevisada taip buvo, anot klasiko, poeto Hesiodo, kadaise seniai, seniai vyravo aukso amžius. Žmonės gyveno lyg dievai, nepažinodami liūdesio. Aristotelio mokinys, graikų filosofas Dicaearchus gyvenęs ketvirtojo amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje, pasakojo apie dieviškuosius žmones, kurie gyveno sveiką, ramų, draugišką ir laisvą gyvenimą. Gyvenimą be rūpesčių, triūso, kančių, nesantaikos ir karų. Tačiau šios laimės dienos neužilgo baigėsi, tuomet progresuojančių negandų kreivė tęsėsi žemyn per amžius.
Šis nuosekliai besitęsiantis nuosmukis yra labai plati tema. Tarkim induizmo tradicijoje apibūdinamos keturios epochos, kiekviena iš jų pasižymi tam tikrais moralinio nuosmukio standartais. Minimas ir nuostabus laikotarpis vadinamas Kriti Yuga, kai žmonės neturėjo dabartinių žemiškų norų, liūdesio ar baimės. Kai tik žmonėms kažko spontaniškai reikėdavo, gamtos paprašius, ji visada atsiliepdavo.
Pasibaigus Kriti Yuga laikotarpiui sekė Treta, Dvapara ir Kali Yuga. Rašoma, kad sulig kiekvienu laikotarpiu žmogaus dorybės sumažėdavo ketvirtadaliu. Dabartinis laikotarpis yra Kali Yuga, šie laikai, kuriais liko vos ketvirtadalis žmogiškosios dorybės. Akivaizdu, kad nuo seno yra aprašoma apie žmoniją kamuojančia ligą.
Žmonijos nuopuolis kuris atvaizduojamas senovės raštuose
Iš tikrųjų tai beveik kiekviena pasaulio kultūra turi pasakojimą apie žmonijos nuopuolį, kur pasakojama viena ir ta pati istorija – žmogus nuklydo nuo Dievo kelio. Biblijoje tai istorija kuomet Adomas atsikando uždrausto obuolio. Pasaulio kultūrų metraščiai sieja rojaus praradimą su kažkokiu tragišku žmonių elgesio ar požiūrio nuopuoliu. Rašoma, kad gyvendami aukso amžiuje žmonės kalbėdavo tiesą, nepažinojo pikto, kaltės ir nusikaltimų.
Dabar žmonės pasidavė baimei, godumui, nepasitikėjimui ir smurtui. Kažkas nutiko, gal žmonija prarado buvusią dieviškąją būtį? Vietoje to atsirado baimė, nepasitikėjimas, išaugę troškimai ir vis didėjančios negandos. Nenuostabu jeigu ateityje senoviniai raštai bus laikomi “silpnaprotystės užrašais”, pastebimas aiškus žmonijos ligos progresavimas. Kalbama, kad kadaise egzistavo rojus, kuris gudrumu, per baimę, paverstas plastikiniu raminamųjų vaistų amžiumi.
Ar šie mitai gali būti kultūrinis tam tikro laikmečio atsiminimas? Jeigu taip, tai dabartiniame mūsų laikotarpyje mes iš tikro pamiršome kas buvome, tuo labiau kas mes esame. Žmonijos nuopuolis atvaizduojamas pasakojimais apie įvairias gamtinies kataklizmas, potvynius, ugnikalnių išsiveržimus ar nukritusį meteorą, kuris skelbia pabaigą gražioms, tobulumo dienoms. Tokie siaubingi įvykiai atspindi pokyti žmonių sąmonėje. Vienintelė dieviškoji žmogaus dalis buvo padalinta pusiau ir atskirtis didėja lygi šiol.
Paieškos norint atrasti dieviškąją žmogaus pusę ir ieškoti išgijimo davė pradžią religijoms. Įvairios mokslo sritys, įskaitant paleontologiją ir klimatologiją tvirtina, kad visų gyvybės formų evoliucija buvo giliai paveikta vis pasikartojančių ekologinių katastrofų.
Mokslinė prielaida – dabartiniai žmonės yra evoliucijos pavyzdys
Iš neuropsichologijos mokslo pusės žinome, kad žmogus turi dvi asmenybės puses. Naujausi šių sričių tyrimai atskleidžia, kad už suvokimą atsakinga smegenų pusė yra ribota, nuolat klaidžiojanti prisiminimuose, kas dar kitaip vadinama konfabuliacija. Mieganti pusė, priešingai, turi išskirtinai užslėptus sugebėjimus ir didesnes galimybes.
Giliai laikomasi mokslinės prielaidos, kad žmonės tai evoliucijos viršūnės pavyzdys, dar negana to teigiama apie vis spartėjantį progresą. Kaip bebūtų gaila, ši nuomonė prieštarauja pastebėtam žmonių elgesiui: nesugebėjimui susigyventi tarpusavyje ir didesniam žemės išteklių išnaudojimui.
Kalbant apie dvi žmonijos istorijos versijas – viena graži, poetiška, dešiniojo smegenų pusrutulio. Kita analitinė, racionali, kairiojo smegenų pusrutulio. Abi istorijos labai panašios, bet vienintelis reikšmingas nesutarimo taškas yra toks, evoliucija ar involiucija. Šiai dienai mokslo pažangos argumentas išlieka tvirtas, bet vis dėlto abi istorijos versijos aiškiai parodo, kad išaiškinimas yra ydingas. Na būtų ne pirmas kartas, kai taip atsitinka, tiesa?
Žymus psichologas Dr. Iain'as McGilchrist'as daugiau nei dvidešimt metų tyrinėjo skirtingą kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio tikrovės suvokimą. Jo darbas puikiai aprašytas knygoje „The Master and His Emissary: The Divided Brain and the Making of the Western World”, kurioje jis pateikia pastebėjimus tarp senovės tradicijų ir šiuolaikinio modernaus pasaulio pažangos.
Remdamasis milžinišku darbu neuropsichologijos srityje pateikia tvirtus argumentus apie skirtingus suvokimo, pažinimo bei psichologinio tipo pavyzdžius. Išvados paremtos funkcinės asimetrijos teorija, įtikinamai teigiama, kad už suvokimą atsakingas kairysis pusrutulis moderniame pasaulyje šiai dienai dominuoja per stipriai. Išsivystė proto sukurtas iliuzinis pasaulis, kuris atspindi tik kairiojo smegenų pusrutulio specializuotus gebėjimus.
Kita pusė palikta tamsoje, o pasekmės neįkainojamos. Galima prisiminti istoriją apie Gilgamešą, kuris siekė nemirtingumo stengdamasis nugalėti miegą. Sakoma, kad jam nepavyko, bet pats faktas apie analogiškus įvykius yra minimas ir Vedose, taip pat ir Indijos raštuose kur per naktis vykdavo ritualai, kurių metų dalyviai gerdavo gėrimą „soma”. Galbūt žmonės senovėje žinojo tai, ką mes tik dabar pradedame suprasti?
Ilgas dogmomis paremto mokslo kelias
Kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio tyrimai atskleidžia tam tikras elgesio anomalijas apie tai, kaip veikia mūsų smegenys. Atsiranda įžvalgos apie mumyse paslėptą vadinamą „antrąją sistemą”, kurią aktyvavus pasiekiamas aukštesnių gebėjimų lygis. Atsiranda naujos teorijos kuriomis bandoma paaiškinti kaip pasiekti šias galimybes. Per visą žmonijos evoliuciją buvo patirta įvairiausių žalingų sąmonės pokyčių, tai paveikė kaip mes elgiamės, kas mes esame.
Maždaug trisdešimties metų tyrimai apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys sukėlė tikrą revoliuciją. Mestas iššūkis praeities laikotarpio supratimui. Naujas supratimas apie tai, kas yra sąmonė, kaip transformuoti ne tik save, bet ir visą visuomenę. Prognozuojamos naujos perspektyvos ir sveikatos srityje.
Mokslas nuėjo ilgą kelią, tačiau pernelyg paremta dogmomis kurios blokuoja naują idėjų srautą. Biologijos mokslas visą laiką rėmėsi įsitikinimu, kad gyvūnai viso labo išgyvenimo režime veikiančios mašinos, kurios tiesiog įtakojamos cheminių procesų. Taip pat ir apie smegenis, kad tai cheminių procesų veikiamas atskiras organas. Naujausi tyrimai rodo, kad nors toks požiūris ir buvo naudingas, jis viso labo tik dalinai teisingas. Įklimpę į kasdieninio gyvenimo rutiną galvojame, kad esame nuo visko atsiriboję.
Tai yra tiesa, tačiau kiekvienas turi galimybę patirti subtilesni pilnatvės jausmą – visi esame vienas. Religiniu požiūriu tai apibūdinama kaip patirtis ištrūkus iš įprasto smegenų darbo režimo ir šios naujos įžvalgos randą kelią į mediciną. Tarkim svajodami esame bent dalinai dešiniojo pusrutulio režime. Visi puikiai žino tą jausmą, kai stipriai įsitraukiama į kokią nors veiklą, pavyzdžiui, muzikos klausymas, grojimas pianinu, piešimas, sportas ir panašiai.
Būsena kuomet sustoja laikas ir yra vadinamos patirties pikais. Šioms ypatingoms būsenoms būdingas nutilęs kairiojo smegenų pusrutulio tauškimas, nutrūksta žodinis dialogas su pačiu savimi. Todėl tokios paprastos veiklos atliekamos savo noru, kaip meditacija, maisto ruošimas, piešimas, sportas yra labai efektyvios.
Suvokimas apie kūno-proto ryšį, visa tai yra nauja, įrodymai pradeda keisti mokslines dogmas. Darosi aišku, kad žmogaus protas turi neišnaudotų galimybių, tačiau jas pasiekti šiandieniniame gyvenime darosi vis sunkiau.
