Modernios šeimos suvokimas: poras, vietoje vaikų auginančias naminius gyvūnus, popiežius vadina savanaudiškomis

Šiuolaikinė šeima – be vaikų, bet su viskuo aprūpintais naminiais gyvūnais

Šiais laikais debatai dėl to, kaip turėtų atrodyti moderni šeima dažnai sukasi apie gana aštrias temas, pavyzdžiui, homoseksualių asmenų santykius. Vis tik, tai tik siaura itin plačios ir svarbios diskusijos dalis. Juk iš esmės, šeima yra ne tik sutuoktinių ar partnerių santykiai, tačiau ir potencialūs palikuonys. Vis tik, jau ne vienerius metus susiduriama su problema – žmonių gimstamumas ženkliai mažėja.

Galima numanyti, kad pauzę šeimos planavime galėjo paskatinti pasaulinė pandeminė situacija, tačiau dar ir gerokai prieš COVID-19 protrūkį globalūs gimstamumo rodikliai sparčiai ritosi žemyn. Tai signalizuoja ir praėjusiųjų metų Kinijos valdžios priimtas sprendimas leisti šeimoms susilaukti iki trijų vaikų. Kaip žinoma, šalyje virš 40 metų galiojo vieno vaiko politika, sukėlusi ne vieną socio-politinę problemą.

Ekspertai kaip pagrindinius sumenkusio gimstamumo veiksnius išskiria ne tik prastėjančią žmonių sveikatą ir slopstantį vaisingumą, bet ir itin sparčią urbanizaciją bei augantį išsilavinusių asmenų skaičių. Ir nors kiekvienas asmuo turi skirtingą nuomonę dėl gimstamumo svarbos ir įvairių pasaulio kraštų vykdomų gimstamumo skatinimo politikos planų, ekspertai vieningai teigia, kad mūsų populiacijos skaičius yra svarbus^[1].

Nors pažymima, kad mažesnis žmonių skaičius gelbėja mūsų planetą ir padeda jai gyti nuo klimato pokyčių sukeliamų ligų, akcentuojamas pragmatiškas kapitalizmas – mažiau žmonių reiškia mažiau dirbančių žmonių, o dėl to, kenčia pasaulinė ekonomika. 1960-ais vienam į pensiją išėjusiam asmeniui teko 6 dirbantieji. Šiandien toks rodiklis yra jau tik 3 asmenys vienam pensinio amžiaus individui, o iki 2035-ųjų šis rodiklis sieks jau tik 2:1.

Vis tik, kai kuriais atvejais net valstybių siūlomos dosnios socialinės išmokos ar kita pagalba porų susilaukti vaikų neskatina. Jei vieni savo atžalų nori, tačiau natūraliai jų susilaukti negali, tai kiti yra tvirtai apsisprendę, kad vaikų turėti neplanuoja ir dėl to, neretais atvejais susiduria su visuomenės ir net pačios artimiausios aplinkos spaudimu. Žinoma, yra grupė porų, kurios šiuo metu pirmenybę teikia dviejų žmonių santykiams, galbūt karjeros planams ar asmeninių siekių įgyvendinimui bei vaikų planavimą atideda neribotam laikui.

Kai kurios tokių porų savo tėvystės įgūdžius lavina ir mokosi ne su savais vaikais, bet su...naminiais gyvūnais. Jau ne vienerius metus interneto platybėse juokaujama, kad šiais laikais naminiai mūsų augintiniai yra tapę vaikais, o šuniukų ar kačiukų vietą yra užėmę kambariniai augalai. Iš tiesų, naminiai gyvūnai šiandien gyvena mūsų namuose, neretai – miega kartu su šeimininkais, vyksta drauge į keliones, gali apsilankyti kavinėse. 

Vis dėlto, ne visiems toks gyvenimo būdas, nors ir privatus bei prievarta nesiūlomas kitiems, yra priimtinas, o jį kritikuoja ir aukščiausias katalikų bažnyčios atstovas – popiežius Pranciškus. Jis išreiškė požiūrį, kad bevaikės poros, kurios vaikus pakeičia augintiniais, demonstruoja tam tikrą savanaudiškumą ir atima žmogiškumą.

Popiežiaus žodžiai supriešino skirtingai apie šeimą mąstančias individų grupes

Pontifikas savąją poziciją yra išreiškęs kalbėdamas per bendrą audienciją Vatikane ir teigė apgailestaujantis, kad pastaruoju metu žmonės priima tokį gyvenimo būdą, kai naminiai gyvūnai ima užimti vaikų vietą tiek šeimose, tiek visuomenėje. Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad tai, ką matome dabar, yra tikrų tikriausia egoizmo forma, tėvystės bei motinystės neigimas ir menkina pačius žmones bei atima iš jų žmogiškumą^[2].

„Civilizacija sensta be žmogiškumo, nes mes prarandame tėvystės ir motinystės turtus, o nuo to nukenčia šalis“, – teigia popiežius^[3].

Tai ne pirma šia tema išreikšta dvasininko mintis. Dar gerokai anksčiau, 2014-ais, kalbėdamas su dienraščiu „Il Messaggero“ popiežius teigė, kad augintiniai vietoj vaikų yra kultūrinės degradacijos išraiška. Aukščiausio bažnyčios atstovo žodžiai neturėtų stebinti ir dabar. Popiežius yra aktyvus šeimų saugotojas, kuris dažnai pasisako apie gimstamumo lėtėjimo problemas ir šiuolaikinius šeimų bei tėvystės iššūkius.

Vis dėlto, tokios dvasininko įžvalgos dalį visuomenės supykdo. Gausybė socialinių tinklų vartotojų suskubo pastebėti, kad apie vaikų svarbą ir šeimą kalbėti dvasininkams yra hipokritiška – juk nei popiežius, nei kiti dvasininkai šeimų nekuria ir vaikų neturi, todėl, neva, turėtų susilaikyti nuo tokių komentarų, kurie iš esmės, prieštarauja jų pačių pasirinktam gyvenimo būdui^[4].

Internautai pabrėžia ir tam tikrą klasinę privilegiją, kurią galima pastebėti popiežiaus žodžiuose. Nors popiežius gyvena kuklų ir asketišką gyvenimo būdą, apie katalikų bažnyčios turtus tikriausiai nereikia priminti niekam. Didžiulė pasaulio dalis vis dar gyvena skurde, o milijardai žmonių, nors ir nėra kamuojami bado, tačiau gyvena nuo vieno atlyginimo iki kito. Vaikų turėjimas tampa prabanga, o dalis asmenų suvokia, kad kokybiškai užauginti žmogaus nėra įgalūs finansiškai. Itin turtingos ir įtakingos bažnyčios atstovas šiuo klausimu regis nėra linkęs diskutuoti.

Tiek ir bevaikiai, tiek ir turintys būrį atžalų nevengia išreikšti savo pažiūrų siaurumo

Tačiau, ar visada pasirinkimo neturėti vaikų faktorius yra tik finansai arba sveikatos problemos? Šiais laikais tapo įprasta garsiai kalbėti apie žmogaus galimybių laisvę ir pasirinkimus. Vieni piktinasi, kad laisvių per daug, o mes visi stokojame atsakomybės. Kiti teigia, kad mes vis dar esame kontroliuojami, o individo laisvės yra tik miražas.

Tačiau, kalbai pasisukus apie šeimą, jos sandarą ir potencialias atžalas, dažnu atveju laisvės ir pasirinkimo retorika prityla. Žmonės yra susikūrę savo šeimos modelį ir negeba suvokti, kad kito asmens idealai gali būti kitokie. Iš tiesų, net ir XXI a. tėvystė ir motinystė vis dar yra suvokiama kaip „normalaus“ žmogaus būtinybė^[5]. Šiose diskusijose neišvengiama kraštutinumų ir įžeidimų, skriejančių iš abiejų barikadų pusių.

Vaikų turintys ar planuojantys jų turėti, kitaip gyventi pasirinkusius vadina keistuoliais ir nenormaliais, be to, dažnai kalbama apie gamtos šauksmą, instinktą, iš aukščiau suteiktą duotybę bei pragmatišką senatvės išlaikymo planą – kas gi kitas jei ne vaikas paduos senatvėje stiklinę vandens?

Kita barikadų pusė nevengia analogiškai šlykščių įžeidimų ir logikos stokojančių įžvalgų. Tėvystė bei motinystė yra išjuokiama, vaikai prilyginami gyvūnams ar daiktams, o šeimos vaizduojamos ne kaip vienas kumštis, apjungiantis tėvus ir vaikus, bet kaip tikra vergovė. Iš tiesų, nei viena ši pusė nėra nei visiškai teisinga, nei klaidinga.

Abu pasirinkti gyvenimo keliai turi ir savų pliusų ir minusų, tačiau svarbiausia – tai yra itin individualus ir privatus, žmogaus ir poros pasirinkimas, dėl kurio, neturėtų skaudėti nei kaimynams, nei darbdaviams, nei išvis nepažįstamiems žmonėms. Juk laimingai gyvenanti ir būrį vaikų užauginusi moteris nėra kankinama sielvarto dėl to, kad jos kaimynas iš trečio aukšto nesiruošia patirti „tėvystės džiaugsmo".

Tai nereiškia, kad bevaikystė turi būti visiems privalomu gyvenimo modeliu. Veikiau tai alternatyva tiems, kurie atsakingai įvertina savo gyvenimo būdą ir asmenybę, fizinį, psichologinį ir emocinį pajėgumą ne tik užauginti žmogų, tačiau ir padaryti tai kokybiškai. Na, o tie, kurie yra tvirtai pasirengę žengti tėvystės keliu, dažnu atveju yra puikiai suvokiantys ir kitų priešingus pasirinkus, o aršiausias diskusijas skatina tik tie, kurie bet kokia tema mėgsta pasisvaidyti šleikščiais įžeidimais arba patys dvejoja savo laime.