Turinčius miško žmones atakuoja asmeniniais laiškais
Atrodo, kad miškų verslas išgyvena aukso amžių. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tai, kad turintieji miško žmonės yra atakuojami ne tik skambučiais, bet ir asmeniniais laiškais? Miško versle besisukantieji siūlosi padarysią viską, kad tik miškas būtų parduotas – gali ir visą plotą nupirkti, gali tik išsikirsti ir, aišku, sumokėti geriausią rinkos kainą.
Viena įmonė, kuri taiko tokią laiškų siuntinėjimo praktiką – IDV „Arvydo miškai“.
„Aštuonioliktus metus sėkmingai ūkininkauju – nuo miško pirkimo, jo įveisimo, visapusiškos priežiūros, iki medienos pardavimo. Įgyta patirtis ir sukurta verslo praktika leidžia miško savininkams teikti naudingiausius pasiūlymus“, – rašoma laiške, adresuotame vienai miško savininkei.
Laiške klausiama, ar ji sutiktų parduoti visą miško plotą, taip pat, ar jai būtų tinkamas variantas, jei miškas tiesiog būtų iškirstas, tačiau žemė liktų jos nuosavybe. Paaiškėjo, kad IDV „Arvydo miškai“ informaciją apie miško savininkus gauna iš Registrų centro, viešai skelbiamų duomenų geoportalas.lt bei vietos gyventojų, kaimynų. Esą, tokia praktika galima, mat „Arvydo miškai“ turi tam teisėtą interesą – didinti miško valdą.
Perkantys mišką dažnai sukčiauja
Interneto svetainės branginu.lt duomenimis, Lietuvoje veikiaapie 300 miškininkystės veikla užsiimančių įmonių. Dar pridėkime Valstybinę miškų urėdiją ir Lietuvoje besisukančius užsienio šalių miško kirtėjus, ir gausime tikrai labai konkurencingą rinką.
Akivaizdu, kad jei jau tokių desperatiškų veismų imamasi, miško pirkimas, kirtimas ir pardavimas yra pelningas verslas. Tiesa, nuolat galima girdėti įspėjimų, kad miško parduoti bet kam nevalia, ir ne tik dėl moralinio klausimo. Sakoma, kad parduodant mišką labai lengva pakliūti į apgavikų spąstus.
Tadas Palaima, vadovaujantis miško pardavimo platformai „miskoaukcionas.lt“ sako, kad yra labai svarbių niuansų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį nusprendus kam nors parduoti mišką. „Miškas – ne butas, sunku nustatyti jo tikrąją kainą, dėl to atsiranda erdvė manipuliacijoms. Taip pat atrodantis 100 metų pušynas gali kainuoti ir 2 tūkst. eurų ir 12 tūkst. eurų – priklausomai nuo to, kokiai grupei miškas priskirtas ir ką su juo galima bus daryti. Iš patirties galiu pasakyti, kad vienas iš dviejų miško savininkų savo turtą parduoda gerokai pigiau, nei jis iš tiesų yra vertas“, – sakė T. Palaima.
Jis teigia, kad labai dažnai miškininkystės sektoriaus rykliai įvilioja miškų savininkus į spąstus. Pirmiausiai pasiūlo labai didelę miško pirkimo kainą, taip sudarydami vaizdą, kad geresnės kainos kitur pardavėjas tikrai negaus. Taip eliminuojami konkurentai. Tada kaina ima keistis – dažniausiai sumažėja kartais net du kartus.
Pirkėjai miško savininkus neretai spaudžia apsispręsti greičiau, esą siūloma kaina galioja neilgai, siūloma duoti rankpinigius, kurie užtvirtina sandorį. Kartais net siūloma dovanojimo ar keitimo sutartis, kuri leidžia miško pirkėjui išvengti didesnių mokesčių.
Parduoti mišką iškirtimui – pavojingiausia
UAB „Miško aukcionas“ miškų pardavimo specialistas Vaclovas Sakalauskas sako, kad ypatingai nepalanki situacija tada, kai pirkėjas prašo leisti mišką pirkti išsikirtimui.
„Susitariama „šiek tiek“ pakirsti, o lieka tik kelmai. Net kai puolama tokius kirtimus stabdyti, nebūna aišku, kas teisus, o kas kaltas.
Jei esi miško savininkas, turi apie jį išmanyti – kaip ūkininkas išmano apie bulvių auginimą“, – teigia V. Sakalauskas. Jo teigimu, labai dažnai pardavę mišką iškirtimui žmonės pamato, kad išvežama gerokai daugiau medienos, nei buvo sutarta iš pradžių, o įrodyti savo teisybės tiesiog nepavyksta[1].
Miškų kirtėjai klastoja dokumentus
Kertantieji miškus kartais imasi ir dar didesnių gudrybių – įsisuka į kokį nuošalesnį privatų mišką ir ima jį kirsti be jokio gailesčio. Atvykus kažkam patikrinti miško kirtimo teisėtumo, pateikia suklastotus dokumentus.
Tokia situacija buvo nutikusi Trakuose, tačiau miško kirtėjai buvo sučiupti.
„Miško kirtimo darbus vykdę asmenys pateikė dokumentus – leidimą kirsti mišką ir Nekilnojamojo turto registro išrašą. Patikrinus pateiktus dokumentus ir juose nurodyto asmens duomenis buvo nustatyta, kad toks asmuo neegzistuoja ir dokumentai yra suklastoti“, – sakė Vilniaus miškų kontrolės skyriaus vedėjas Benas Bitauskas.
Iki patikrinimo jau buvo iškirsta apie 217 kubinių metrų medienos, padaryta žala siekė apie 20 tūkst. eurų.
Tiesa, klausimas, kokia tikroji žala miško savininkui, mat jis, galbūt, net neketino to miško kirsti ar parduoti, o laikė jį ateities investicijai. Iškirsta mediena už 20 tūkst. eurų tėra jau išaugusio brandaus miško kaina, o kur dar miško tvarkymas, atsodinimas ir, svarbiausia, ilgas laukimas, kol miškas vėl taps brandus…
„Primename, miško savininkams, valdytojams naudotojams rūpintis savo turtu, apsilankyti nuosavuose miškuose, kad juose nebūtų vykdoma neteisėta veikla. Šiuo konkrečiu atveju žemės savininkai nežinojo, kad asmuo neteisėtai kerta jų privačioje teritorijoje esantį mišką“, – teigia Vilniaus miškų kontrolės skyriaus vedėjas[2].
Miškus naikina ir privatūs kirtėjai, ir pati valstybė
Tačiau jei privačius kirtėjus dar galima dalinai suprasti – jiems tai tėra verslas, tai valstybės polinkio į besaikį miškų kirtimą pateisinti jau nebeįmanoma. Valstybė išduoda leidimus Lietuvos miškus kirsti stambioms užsienio kapitalo įmonėms, kurios kažkodėl savo šalyse, kurios turi gerokai daugiau miškų, pastarųjų taip nekerta, kaip Lietuvoje.
Dėl visiškos nepagarbos Lietuvos miškams net buvo siūloma svarstyti Aplinkos ministrą.
„Pjūklas, rąstas, euras – taip galima apibūdinti miškų politiką Lietuvoje.
Matėte plynėmis virtusius didžiulius miškų plotus, viešojoje erdvėje mirgėta mirga pranešimai apie dešimtimis hektarų plynais kirtimais vykdomus kirtimus.
Sakoma, kad miškus naikinti būtina, nes miškus užpuolė mįslingas kenkėjas. Tik jis, sakoma, puola tik spygliuočius, o matome išpjautus ąžuolus ir kitus medžius“, – Seimo posėdyje kalbėjo valstietė Ligita Girskienė[3].
„2020 m. – 1130,0 ha, 2021 m. – 1112,7 ha, 2022 m. – 2566,6 ha,
2023 m. – 3 769,1 ha – tokie miško plotai iškirsti prisidengiant sanitariniais kirtimais.
Aplinkos ministerijos atstovai teigia, kad tokį ženklų sanitarinių kirtimų padidėjimą lėmė ypač didėjantis kenkėjo Žievėgraužio tipografo populiacijos augimas, klimato reiškiniai (stiprūs vėjai, sausros, šiltos žiemos ir t.t.). Pastarieji teigia, kad šiemet nustatyta didžiausia Žievėgraužio tipografo populiacija per 20 metų, o lyginant su 2021 metais – populiacija padidėjo 3 kartus“, – savo socialiniame tinkle rašo ji[4].
