Mirė žmogus, geležiniuose plaučiuose praleidęs daugiau kaip 70 metų

Vyras, gyvenęs su geležiniais plaučiais, mirė sulaukęs 78-erių

Sulaukęs 78-erių metų amžiaus mirė poliomielitu persirgęs vyras, žinomas kaip „žmogus su geležiniais plaučiais“. Amerikietis, Teksaso valstijoje Delase gyvenęs Paulas Alexanderis dar būdamas vaiku, vos šešerių metų amžiaus užsikrėtė poliomielitu ir jo sveikata niekada pilnai neatsistatė.

Nors pasveiko nuo poliomielito, visą likusį gyvenimą jis liko paralyžiuotas nuo kaklo žemyn ir didžiąją savo laiko dalį buvo priklausomas nuo mechaninio kvėpavimo aparato^[1]. Geležiniuose plaučiuose – povandeninio laivo formos cilindre – jis kvėpavo, dirbo, net miegojo. Tačiau tai vyro neapribojo. Jis net įgijo įgijo teisininko diplomą, dirbo teisės srityje ir parašė knygą.

P. Alexanderiui priklausė ir oficialus Gineso pasaulio rekordas pagal geležiniuose plaučiuose praleistą laiką. Jo vardo Gineso puslapyje teigiama, jog jis galėdavo tam tikram laikui palikti prietaisą po to, kai su fizioterapeuto pagalba išmoko „kvėpuoti varlyte“. Tai reiškia, kad „gerklės raumenimis jis stumia orą į plaučius ir ryja orą po vieną gurkšnį“.

Galiausiai į geležinius plaučius jis grįždavo tik naktį miegoti, o būdamas praktikuojantis teisininkas, jis galėjo atstovauti klientams teisme specialiame neįgaliojo vežimėlyje, kuris jo paralyžiuotą kūną laikė vertikaliai.

Paskutinis asmuo, naudojęs geležinius plaučius Jungtinėje Karalystėje, mirė dar 2017 m. gruodį, sulaukęs 75 metų^[2]. Manoma, kad JAV gyvenanti Martha Lillard yra paskutinis asmuo visame pasaulyje, kuris vis dar naudoja šį įspūdingą aparatą.

Geležiniai plaučiai – išradimas, kuris pakeitė poliomielito gydymą

Geležiniai plaučiai – tai sandarios kameros, kuriose įrengti siurbliai. Įrenginys naudojamas padėti pacientams kvėpuoti, kai jie negali kvėpuoti patys, paprastai dėl kvėpavimo raumenų paralyžiaus, kurį dažnai sukelia tokios ligos kaip poliomielitas arba tam tikri nugaros smegenų pažeidimai.

Geležiniai plaučiai veikia sukurdami neigiamą slėgį aplink paciento krūtinę, todėl krūtinė išsiplečia ir oras įtraukiamas į plaučius. Atleidus vakuumą, krūtinė vėl susitraukia, taip išstumdama orą iš plaučių. Šis procesas imituoja natūralų kvėpavimo mechanizmą ir leidžia pacientui keistis deguonimi ir anglies dioksidu su aplinkiniu oru.

Aparatas ypač svarbus tapo prieš dešimtmečius, tuomet kai pasaulyje plito poliomielitas. Nors šiais laikais liga jau yra pažabota, prieš maždaug penkis ar šešis dešimtmečius tai buvo labai užkrečiama virusinė infekcija, kurią sukelia poliovirusas. Ja pirmiausia sirgdavo būtent maži vaikai, o sunkiais atvejais ji galėjo sukelti paralyžių ar net mirtį. Virusas sparčiai plito per užkrėstą maistą, vandenį arba sąlytį su užsikrėtusio asmens išmatomis.

Prieš sukuriant vakcinas, poliomielitas buvo plačiai paplitusi liga, kelianti epidemijas daugelyje šalių, tačiau dabar prieinamos yra geriamosios poliomielito vakcinos (OPV) ir inaktyvuotos poliomielito vakcinos (IPV), tad sergamumas poliomielitu smarkiai sumažėjo^[3]. Be to, medicininė ir technologinė pažanga geležinius plaučius leido pakeisti kitomis gydymo priemonėmis.

Tačiau tai nereiškia, kad įrenginys yra mažiau įspūdingas. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje sukura technologija išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes^[4].

Žinoma, ne viskas buvo taip paprasta. Patys pirmieji prietaisai kėlė tam tikrų sunkumų. Pacientus įkelti ir iškelti iš pirmųjų geležinių plaučių buvo nepatogu. Kameros buvo brangios, jų kaina siekė nuo 1 500 iki 2 000 JAV dolerių, o tai yra maždaug tiek pat, kiek tuo metu kainavo vidutinis priemiesčio namas. Be to, viena kamera galėjo sverti iki 500 kg, o jos gabenimas net JAV, nekalbant jau apie visą pasaulį, buvo logistiškai itin sudėtingas procesas.

Bėgant metams buvo įgyvendinami įvairūs konstrukciniai pakeitimai, kad pacientams būtų lengviau, o geležiniai plaučiai būtų gaminami ir naudojami greičiau ir pigiau. Masiškai geležiniai plaučiai pradėti gaminti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos vien tik JAV geležinius plaučius naudojo net 1 200 žmonių.

Įdomu tai, kad net per COVID-19 pandemiją įvairūs gydytojai ir inžinieriai iš naujo atrado šią technologiją, sukurdami naujus slėgio ventiliatorius, kurie galėjo išgelbėti pacientus, nereikalaujant jų intubuoti, kas daug dažniau sukeldavo nuolatinius kvėpavimo takų pažeidimus.

Žmonių, gyvenančių su geležiniais plaučiais beliko itin mažai

JAV poliomielitu kasmet sirgdavo apie 35 000 žmonių, bet 1979 m. užregistruotų susirgimo atvejų jau nebebuvo. Tačiau iki tol, viena iš tų, kurios gyvenimą poliomielitas vis dėlto paveikė negrįžtamai, buvo šeštajame dešimtmetyje šia liga susirgusi M. Lillard.

Šiuo metu jau 75-erių metų sulaukusi M. Lillard iš Oklahomos valstijos JAV yra paskutinis žmogus, tebegyvenantis su geležiniais plaučiais^[5].

1953 m. Marta šventė savo penktąjį gimtadienį pramogų parke Oklahomoje. Praėjus kiek daugiau nei savaitei ji pabudo su gerklės skausmu ir sustingusiu kaklu. Mergaitės šeima skubiai nuvežė ją į ligoninę, įtardama, kad ji gali sirgti poliomielitu. Deja, bet vėliau medikai tai patvirtino.

Marta šešis mėnesius praleido ligoninėje, kur buvo prijungta prie geležinių plaučių, padedančių kvėpuoti. Nuo jų ji yra priklausoma iki šiol, nors medicinio draudimo bendrovės šio prietaiso neapmoka ir gamintojai jų neaptarnauja, tad kiekvienas, kuris naudojasi aparatu, yra visiškai atsakingas už jo priežiūrą.

Pati Marta prieš keletą metų JAV žiniasklaidai pasakojo, kad ji iki šiol kiekvieną naktį miega aparate, ir nors daugelis tų, kurie kadaise sirgo poliomielitu, ilgainiui atsisakė šio aparato, ji to niekada nepadarė ir nesirengia to padaryti iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.