<h2>Kūrybos padangėje – skaudi netektis</h2>
<p>Amžinybėn išėjo poetas Algimantas Baltakis, ėjęs 93-uosius gyvenimo metus. Apie netektį pranešė jo kolega poetas ir vertėjas Antanas Jonynas, reiškęs užuojautą ir socialiniame tinkle[1]. Apie A. Baltakio išėjimą socialiniuose tinkluose paskelbė ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė. Šalies vadovai taip pat pareiškė užuojautą dėl iškilaus poeto bei vertėjo mirties, prisimindami jo ryškų poetinį talentą, kurio persmelkti skvarbūs tekstai yra išlikę netgi kelių kartų atmintyje.</p>
<p>Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau jungė ir kultūras kaip vertėjas, todėl jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose bei dainose, kurias atpažįsta kone kiekvienas.</p>
<blockquote>
<p>„Netekome iškilaus mūsų šalies literatūros klasiko, išskirtinio talento, kurio kūryba yra ryški ir reikšminga Lietuvos poezijos aruodo dalis. Su šio kūrėjo įtaigiu ir nuoširdžiu lyrikos žodžiu augo ir brendo kelios mūsų šalies kartos, be į daugelį dainų įsiliejusių Poeto eilių neįsivaizduojamas ir Lietuvos dainyno aukso fondas“, – rašoma Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/laura-chouette-hj8ez_wk1em-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Literatūros kritikas pelnė begalę apdovanojimų</h2>
<p> A. Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje. Vyras augo septynių vaikų šeimoje. Tuo tarpu pastarojo tėvas buvo vargonininkas, šaulių vadas, o motina dirbo maisto fabrike.</p>
<p>Vaikystę praleidęs Leliūnuose, Strazdiškyje (Anykščių r.), 1937 m. su tėvais vis tik persikėlė gyventi į Kauną.</p>
<p>Karui baigiantis šeima atsidūrė Kelmės dvare. Pažymima, kad A. Baltakis aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją, na, o 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tuo pačiu metu vadovaudamas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai bei redaguodamas periodiškai pasirodantį žinyną ir literatūros kūrinių rinkinį „Jaunieji“.</p>
<p>1952–1956 m. jis buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. Iškart po to (su dviejų metų pertrauka) dirbo žurnalo „Pergalė“ redakcijoje, o nuo 1990 m. tapo žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos nariu.</p>
<p>Jo kūriniai pradėti spausdinti 1952 m.</p>
<p>Ankstyvieji A. Baltakio eilėraščiai buvo lyriniai, grindžiami liaudies dainų bei romanso stilizacija. Vėlesnėje kūryboje vyrauja buitinio tipo eilėraščiai, pasižymintys šnekamosios kalbos detalėmis ir tam tikro laikotarpio refleksijomis.</p>
<p>Išleidus per 30 eilėraščių knygų, dalis jų virto dainomis. Vyras parašė ir literatūros kritikos knygų, o 1966 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu[2]. Kadangi 1993 m. įgijo kultūros žmogaus garbės vardą, 2002 m. buvo apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija, 2004 m. – tarptautine T. Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą, 2005 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, o 2005 m. gavo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/laura-chouette-ej1v8va_uv4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vyresnės kartos skaitytojai A. Baltakio eilėraščius moka atmintinai</h2>
<p>Mes vis dar per radiją galime girdėti populiarias dainas, sukurtas pagal A. Baltakio eilėraščius. Kita vertus, negalima ginčytis, kad kuomet eilės yra rašomos garbaus amžiaus poeto, jose senatvė – jau ne tik tema, bet ir kai kas daugiau.</p>
<p>Dar anuomet vykusiame interviu, poetas Algimantas Baltakis sakėsi esąs patenkintas, jog jo kūrybinis aktyvumas sutapo su lietuvių literatūrai itin svarbiu laikotarpiu. Juolab kad jis, turbūt skirtingai nei vėlesni ir dabartiniai poetai, turėjo nepaprastai atidžius bei dėmesingus skaitytojus. Vis dėlto, ko gero, didžiausia išties talentingo vyro gyvenimo sėkmė – iki paskutinių gyvenimo akimirkų jį lydėjusi žmona Sigita, su kuria buvo kartu nuo 1953 metų liepos 15-osios.</p>
<p>Tarp kitko, A. Baltakis pirmose savo knygose rašė jai skirtus eilėraščius apie judviejų vakarus, vėliau jau apie pusryčius dviese, pabrėždamas brandžią vedybinę meilę, galiausiai tapusią viena pagrindinių jo kūrybos temų. Būtent dėl šios jo meilės ir turime daug nuostabių kūrinių, be kurių sunkiai įsivaizduojamas mūsų poezijos aukso fondas.</p>
