Masinė komunikacija ir iššūkiai jos raidoje – turime prisitaikyti
Istoriją apie komunikaciją bei jos pokyčius skirtinguose gyvenimo etapuose galima pradėti nuo to, jog žmonės jau nuo seno ieškojo veiksmingų visuomenės informavimo būdų, kuriais buvo siekiama įspėti apie galimus pavojus, pokyčius ar numatomas galimybes; taip pat supažindinti su aktualiausiomis dienos naujienomis ir apžvalgomis apie mokslą ar politiką bei tokiu būdu skleisti tam tikrą tiesą ir nuotaikas.
Aišku, vertėtų nepamiršti ir to fakto, jog kaip ir dabar, taip ir anais laikais, masinė komunikacija taip pat buvo pasitelkiama prekybos mastų didinimo bei verslo populiarinimo tikslais. Tuo tarpu mūsų neblėstantis poreikis žinoti dar ir dar, paskatino tokį spartų informacinio ciklo vyksmą, kokį mes turime šiais laikais.
Pašto karveliai, laiškanešiai bei mėnesį ar netgi ilgiau iki mūsų keliaujantys mylimojo laiškai šiandieniniam gyvenime atrodo gana keistai ir kone komiškai. Tiesa ta, jog verbalinė kalba kažkada buvo grynas intensyvaus ir kruopščiai apgalvoto mąstymo proceso produktas, kuriam reikėjo laiko, pradedant turinio kūrimu, baigiant laiško perdavimu, siuntimu ir iš pažiūros itin kebliu abipusio ryšio palaikymu, kuris senaisiais laikais kainavo išties daug ir buvo didžiulės kantrybės reikalaujantis iššūkis.
Aišku viena – rašydami žmonės jautėsi ir iki šiol jaučiasi vieni kitiems reikalingi ir savotiškai išgirsti; tuo tarpu minčių išreiškimas raštu, kaip vienas būtiniausių komunikacijos būdų, leidžia plėsti akiratį ir tobulinti žinias bei galbūt jau „snausti“ pasiruošusius bendravimo įgūdžius.
Tuo tarpu žiniasklaida, kuri kadaise rodėsi kaip viena pagrindinių komunikacinės revoliucijos sudedamųjų dalių, vaidino ir tebevaidina itin svarbų vaidmenį tiek socialiniame, tiek kultūriniame gyventojų susiskirstymo pareigomis, nuomonėmis, privilegijomis, įvairiomis bendruomenėmis, statusais bei požiūriais žaidime, kurį vadiname gyvenimu.
Tiesa ta, kad parašytame žodyje, kaip absoliutaus dabarties momento minties įprasminime, gali tilpti itin daug jausmų: įvairiais atspalviais varijuojanti sakinių ir žodžių junginių struktūra gali vaizdingai apibrėžti tai, ką kartais gali būti keblu išreikšti žodžiais; žodis lape taip pat gali pravirkdyti, paskatinti, prajuokinti ar parodyti, jog žmogus, mūsų manymu, yra visai niekam tikęs.
Įvairios kultūros rašytiniuose dokumentuose esančias žodžių sandaras pavertė į savo kilmės istorijas, kuriomis pasakojo ir unikaliai įprasmino savo praeitį bei kurių dėka šiandieną kiekvienas turime galimybę prie jų prisiliesti, palyginti ir remiantis jomis bandyti nuspėti dar miglotą rytdieną. Ir būtent dėl šių priežasčių turėtumėme jaustis ypatingai dėkingi tiems, kurie prieš daugiau nei 5000 metų raštu ir įvairiais hieroglifais perteikė tuometines tradicijas, religinius įsitikinimus bei kontroversiškus visuomenės standartus bei tokiu būdu padėjo pamatą kultūros plėtojimui ir bendravimo vertės suvokimui apskritai[1]. 
Masinis bendravimas ir rašymo įtaka žmogui – nusivylimai bei kultūrinė apatija visai čia pat
Nepaisant to, jog šiandieniniame pasaulyje mes dažniausiai perdėm paskubomis rašome kone „beformes“ ir „bedvasias“ trumpąsias žinutes, galime tik įsivaizduoti, kaip dailiai kadaise atrodė papirusas bei precizišku dailyraščiu išvedžioti įvairių formų raštai, nuglūdintos linijos, žodžiai bei tuometinį mąstymą perteikiantys nebylūs garsai – veik meno kūriniai.
Aišku, ne paslaptis, jog senaisiais laikais žmonėms stigo būtiniausių daiktų bei elementariausių rašymo priemonių, o pati komunikacija raštu buvo ganėtinai neefektyvi ir savotiškai iškreipta[2]. Tačiau begalinis tarpasmeninio ryšio troškimas ir apmąstymų bei norimų išreikšti minčių didybė tuometiniai kultūrai rodėsi bene magiškai ir todėl vertai aprašyti itin kruopščiai ir unikaliai. Ir būtent taip žmonija atvėrė absoliučiai naują ir dar nepažįstamą terpę bendravimo būdui, kurio kadaise taip geidė ir ilgėjosi bei kurį ilgainiui pavertė vertybe, kuri šiandien, deja, skendi kultūrinėje apatijoje ir absoliučiai savanaudiškų veiksmų jūroje.
Ir visgi, kažkada mintys bei dar kuklus ir visai nekonkretus jų kratinys buvo išreiškiami figūromis, ženklais ir įvairiomis mistiką menančiomis detalėmis, tačiau nuo tada, kai rašymas, kaip nauja bendravimo forma, tapo labiau prieinamas didesniam skaičiui žmonių, žiniasklaida tapo pagrindiniu įrankiu, suteikiančiu žmogui teisę kalbėti ir pareikšti savo asmeninę nuomonę. Tuo tarpu galimybė būti savimi, kaip tam tikra masinės komunikacijos evoliucijos forma, turėjo itin stiprų ir ilgalaikį poveikį bendradarbiaujančios kultūros kūrimui, kaip bene reikšmingiausiam pasiekimui žmonijos istorijoje.
Aišku viena – anų laikų komunikacijos motyvas ir veiksmų šerdis buvo didžiulis noras pereiti į kitą bendravimo lygį, tokiu būdu sukuriant auditoriją, kuri siektų žinių, skirtingų pramogų ir jiems įdomios bei aktualios informacijos. Tuo tarpu žiniasklaida atspindėjo pagrindinį absoliučios modernizacijos elementą, kurio dėka atsirado bulvarinė spauda bei tokios ryšio priemonės, kaip telefonai ir telegrafai. Kitaip tariant, pasaulis tapo viena „laidine“ valstybe, susieta niekada nenutrūkstamu masiniu bendradarbiavimu.
Taigi, kaip jau žinome, mes susiduriame su ypatingai dideliu kiekiu informacijos, iš esmės keičiančios mūsų gyvenimo būdą, prieigą prie duomenų, privatumo lygį ir tokių pojūčių, kaip laikas bei erdvė suvokimus. Tuo tarpu paradoksaliausia yra tai, jog kuo daugiau galimybių bendrauti vieni su kitais turime, tuo labiau iš tikrųjų tolstame ir užsisklendžiame.
Kalbos „piruetai“ ir jos įtaka dabarčiai – atrandame tada, kai kažko netenkame
Kažkas mums, žodžio puoselėtojams, turbūt sakytų, jog jei skaitome knygas ar rašome (laiškus, rašinius į pan.), priklausome senajai žmonijos kartai. Tuo tarpu bevielis ryšys ir itin aktyvus įvairių socialinių platformų naudojimas tapo gyvenimo būdu ir pagrindine alternatyva gyvam bendravimui. Ir visgi, jei paklaustume savęs klausimo: „ar galėtume įsivaizduoti pasaulį be technologijų ir kaip tai turėtų atrodyti?“, ką tokiu atveju atsakytume? O gal galime įsivaizduoti, kaipgi atrodytų susitikimas su kitais žmonėmis, jei nebūtų galimybės prieš tai jiems parašyti ir pasitikslinti, kelintą valandą vis tik eisime pietauti?
Ir išties, masinis bendravimas tapo neatsiejama kiekvieno žmogaus kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau sparčiu tempu įsigalint šiuolaikinėms komunikacinėms priemonėms, visuomenėje kartu įsitvirtino ir tam tikras žargonas bei iki tol dar niekada negirdėti terminai[3]. Tuo tarpu naujos technologijos šiuolaikinėje kultūroje buvo įsisavinamos taip greitai, kad visame šitame virsme istorinė rašytinių žodžių svarba ėmė ir kone mistiškai pradingo.
Ogi kalbant apie mane, kaip apie anuomet populiariųjų ranka rašytų laiškų mėgėją, kažkur dešiniajame širdies kampe turiu ypatingą vietą, kurią skiriu tąsyk nerūpestingiems klasioko rašytiems laiškams, iki šiol apdovanojantiems mane nedalomu emocijų „meniu“, kuris vieną akimirką svaigina, kitą – jis visai ne čia.
Iš esmės nėra jokio kito bendravimo būdo, kuris turėtų tokią gyvą ir asmenišką vidinio pasaulio perteikimo ir minčių įgalinimo galimybę, kaip kad turi laiškai. Tuo tarpu rašymas tiems, kurie juo iš tikrųjų mėgaujasi, suteikia „patogaus chalato ir šlepečių“ efektą, kurio dėka mes galime pasijausti laisvi, originalūs, natūralūs ir beprotiškai šmaikštūs.
Todėl jei žiūrėtume iš technologijų ir istorinio žmonijos palikimo perspektyvos, rašymas nėra kažkas sudėtingo, tačiau, be abejo, mes jo nuvertinti tiesiog negalime. Tuo tarpu ypatingas momentas yra ta akimirka, kai tampame instrumentu, žongliruojančiu rašikliu, bet tuo pačiu dar galinčiu girdėti.
