<h2>Sėkmingą integraciją lemia tiek imigrantai, tiek juos įsileidžianti visuomenė</h2>
<p>Tiesa ta, jog žmonės migruoja dėl daugelio priežasčių – nuo saugumo, demografijos ir žmogaus teisių iki skurdo bei klimato kaitos. Aišku, atvykus į kitą šalį dažnai reikia persilaužti ir bent jau mažumėlę prisitaikyti, dėl ko pastaruosius kelis dešimtmečius vis daugiau dėmesio skiriama integracijos įvertinimui, siekiant sumažinti įtampą ir sukurti stipresnius ryšius tarp vietinių bei užsienio bendruomenių.</p>
<p>Ne paslaptis, kad ilgainiui dėmesys tokioms su imigrantais susijusioms sritims, kaip darbo jėga, vietinės kalbos mokymasis ir bendravimas su bendruomenės institucijomis keitėsi kartu su besivystančiu supratimu apie santykius su užsieniečiais. Ir nors anksčiau vyriausybės buvo linkusios nutolti nuo asimiliacijos proceso, dabar gi viskas yra kiek kitaip.</p>
<p>Taigi, nūdienoje imigrantai ir visuomenės yra skatinamos bendradarbiauti, tokiu būdu formuojant bendruomenę, palaikančią absoliučiai visus gyventojus. Tuo tarpu integracijos rezultatų vertinimas yra svarbus paslaugų teikėjams, advokatams ir kitoms instancijoms, kurios nori įsitikinti, ar integracijos politika bei konkrečios programos yra išties veiksmingos[1]. Kita vertus, tai ganėtinai sunku padaryti, kadangi nėra šabloniško rodiklių rinkinio, nustatančio, kaip migrantams pavyko šis prisitaikymo procesas, neretai neatspindintis priklausymo bendruomenei jausmo.</p>
<p>Dėl šių priežasčių integracijos rodikliai sutelkiami į atskiras sritis, kad parodytų, kaip migrantai visuomeniškai, ekonomiškai ir socialiai prisitaiko bendruomenėje. Pavyzdžiui, bendrieji rodikliai žymi ne tik priimančiosios valstybės kalbos žinias, išsilavinimą, ekonominę padėtį ir pilietiškumą, bet ir galutinį tokių programų vertinimą.</p>
<p>Be kita ko, ne per seniausiai imtas analizuoti ir priimančiosios visuomenės požiūris į migrantus, nagrinėjant teisinę vyriausybės politiką, susijusią su galimybe gauti išsilavinimą bei tam tikras išmokas, dėl ko mokyklos ir kitos organizacinės bendruomenės grupės taipogi būna aktyvesnės tokių pastangų rėmėjos ar iniciatorės. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/chuttersnap-nraci7vu9hc-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Imigranto „atskyrimas“ nuo jo šaknų gali sunaikinti tam tikrą asmenybės aspektą</h2>
<p>Kaip jau supratote, integracijos raida apima ir migrantų integraciją visuomenėje, ir priimančiųjų prisitaikymą prie atvykėlių, ir organizacijų bei vyriausybių tolimesnį indėlį. Negana to, integracijos samprata išsivystė jau XX amžiuje, o dabar į šį procesą dažnai žiūrima kaip į pagrindinės krypties gatvę, kurioje migrantai bei juos pasitinkanti bendruomenė mokosi prisitaikyti vieni prie kitų.</p>
<p>Turbūt daugeliui žinoma, jog ankstesniais laikais vyravo asimiliacijos samprata, skatinanti požiūrį, kad tik imigrantai turi prisitaikyti prie juos priimančios kultūros, atsisakydami į kaulus įaugusios tapatybės, jog įtilptų į naują bendruomenę. Kitaip tariant, tai buvo savanaudiškas vienpusis procesas, kurio metu „svetingieji“ visuomenės nariai nevertino atvykėlių, jų unikalios patirties, kultūros ir žinių, tokiu būdu prarasdami santykius, galinčius atsirasti kartu su nauja tautine tapatybe. (Imigrantų vertė pagrinde buvo matuojama nuo pastarųjų struktūrinio įsitraukimo į darbo rinką, švietimo sistemą ir pan.).</p>
<p>Integracijos praktika išpopuliarėjo ir įgavo pagreitį po Antrojo pasaulinio karo, dargi derėdama su platesnėmis vyriausybės pastangomis tobulinti socialinės apsaugos tinklą ir pilietinių teisių apsaugą[2]. Taigi, galima sakyti, kad šių dienų politikos užmojis – padėti imigrantams prisitaikyti prie naujos aplinkos, suteikiant galimybę įsidarbinti ir gauti sveikatos priežiūros bei švietimo paslaugas – prisideda prie integracijos palengvinimo bei diskriminacijos valdymo. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ardy-arjun-jyorpyqrhjs-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Integracijos priemonės padeda kovoti su smurtiniu ekstremizmu</h2>
<p>Galime pasidžiaugti, jog dabartinės integracijos sistemos skatina imigrantus išsaugoti kultūrinį tapatumą. Tuo tarpu praktika atspindi padidėjusį priimančiosios visuomenės norą prisitaikyti prie demografinių pokyčių ir tikėjimą, kad tai padarius ji taps stipresnė.</p>
<p>2015 m. prasidėjusi Europos migracijos ir pabėgėlių krizė kai kurias šalis paskatino priimti federalinį integracijos įstatymą, į kurį buvo įtrauktos nuostatos, padedančios prieglobsčio prašytojams įsidarbinti bei įgyti profesinį išsilavinimą. Integracijos pastangos taip pat tapo nacionalinio saugumo tikslų, kuriais siekiama kovoti su smurtiniu ekstremizmu, dalimi[3].</p>
<p>Pastaraisiais metais nemaža dalis mokslininkų, ypatingai Europoje, naudojo su „įtraukimu“ susijusias sąvokas, jog apibūdintų procesą, kurio metu migrantai tampa juos priimančios bendruomenės nariais. Kita vertus, kad ir kokios skaidrios nuostatos atvykėlių atžvilgiu bebūtų, sakoma, jog su jais neturi būti elgiamasi perdėm ypatingai.</p>
<p>Kaip jau minėta anksčiau, integracija dažniausiai analizuojama remiantis tokiais rodikliais kaip imigrantus priimančiosios šalies kalbos mokėjimas, užimtumo lygis, išsilavinimas ir teisinis statusas, kurie dažnai grindžiami apklausomis. Tačiau nors tokie duomenys yra vertingi norint pabrėžti preliminarias tendencijas, jie neretai užmaskuoja reikšmingus rezultatų niuansus specifinėse grupėse, apsiribodami pačių imigrantų, o ne juos supančios visuomenės savybių vertinimu.</p>
<p>Tarp kitko, MIPEX yra pasaulinis integracijos įrankis, pasižymintis bene išsamiausiu imigrantų integracijos matu: vertindamas aštuonis integracijos politikos aspektus, įskaitant prieigą prie darbo rinkos, sveikatos priežiūros ir pilietybės, taip pat politiką, orientuotą į antidiskriminaciją, švietimą, šeimos susijungimą, nuolatinę gyvenamąją vietą ir dalyvavimą politiniame gyvenime jis pateikia itin tikslius duomenis. Ir visgi, lyginant integracijos metodus skirtingų miestų kontekste, kartais atskleidžiama praktika, įtakota vietos tendencijos bei požiūrio, kurio gali nepastebėti platesnio lygio analizė.</p>
<p>Taip, Covid-19 pandemija paskatino sutelkti dėmesį į imigrantus, jų vaidmenį visuomenėje ir giliai įsišaknijusias kliūtis, dažnai ribojančias integracijos veiksmus. Be to, nepaisant pastarųjų įsiskverbimo į svarbiausius ekonomikos sektorius, persikėlimas į nuotolinį mokymąsi, darbą bei sveikatos priežiūros paslaugas sukėlė problemų, ypač imigrantams, kurių skaitmeninis raštingumas yra ribotas.</p>
<p>Dėl tokios situacijos ankstesnės integracijos suvokimo ir skatinimo sistemos, ko gero, nebebus veiksmingos, todėl gali tekti jas pertvarkyti iš pagrindų – vis tik tarptautinės kelionės tebėra ribojamos, o dalis paslaugų siūlomos per atstumą. Kita vertus, galima pažvelgti ir iš kitos perspektyvos: atsirado galimybė peržiūrėti ir iš naujo įvertinti imigrantų bei vietinių bendruomenių sąveiką, ją patobulinant ir, pavyzdžiui, įdiegiant naujus metodus, rodančius, kuri politika ar praktika yra efektyviausia kuriant darnias organizacijas.</p>
