Regėti plačiai atmerktomis akimis – apsimoka
Prieš pasauliui „įkišant“ koją į nesibaigiantį konkurencijos maratoną, turėjome pasiskirstyti eilėm: pagal ūgį ir liežuvio greitį, įvertintą visuotiniu diplomu. Rezultate – mes – ir aš, ir tu (visgi be jokios išimties) – esame begėdžiai, išskyrus tautos išrinktuosius, bet, akivaizdu, nebūtinai numylėtuosius.
Šįsyk kalbėsime ne apie blogus orus pranašaujantį ir su visais nuolatos besiginčijantį batsiuvio padėjėją, tačiau apie save: patikėkite, nusimanyti, apie ką kalbate, yra mažų mažiausiai verta.
Kaip kitados pasakė Aristotelis: „Išlavinto proto požymis yra gebėjimas mąstyti visko nepriimant[1].“
Taigi, čia, sakyčiau, ir slypi visiems įkandama tiesmukumo formulė – žodžiai yra nieko verti; užuot plačiakraštes teorijas žymėjus viena teisingumą žyminčia spalva, verta dar kartą pagalvoti.
Tarkim, jei sudėtingų psichinių ligų kamuojamas žmogus jums pasakytų, kad šiandien turėtumėte pasisaugoti, arba prieš jus yra ruošiamas sąmokslas, vargu, ar suklustumėte. Kita vertus, kai šalies autoritetas sakosi panaudosiąs atominę bombą (dėl jam vienam „suprantamų“ priežasčių) ir net ir tiems, nepaklusniems bei prieštaringai nusiteikusiems piliečiams suleisiąs neaiškaus poveikio vakciną, tiesiame rankas, tarsi nebūtų kito pasirinkimo. Tarsi nebūtume patys atsakingi už savo gyvenimą.
Nemanau (ir greičiausiai niekas nemano), jog to tikėjomės ateidami į šį pasaulį.
Chaosas ir bandymas prisitaikyti – vienos obelies vaisiai
Kol vakaruose, kaip žinia, sparčiai į viešumą stumiama idėja, kad visi neva esame lygūs, ir dėl šios priežasties propaguojama kitokiais vadinamų žmonių integracija į visuomenę, savimi beveik negebantys pasirūpinti asmenys plaukia į plačiuosius vandenis, tapdami politikos bei ideologijos veidais, kaip antai Aspergerio sindromą turinti Greta Thunberg[2].
Drįsčiau tarti, jog ne vienas neapsiėjome be, rodos, nepalankių vystymosi patirčių, tačiau nepradėjus nuo savęs, tautos „gydyti“ neverta.
Taigi, toliau kalbant apie konkrečius asmenis, nemažai daliai įžymių žmonių taip pat priskiriami tam tikri autizmo spektro sutrikimai, ir tarp jų dažnai minimas milijardierius Elonas Muskas. Žinoma, „nestandartiniu“ asmeniu būti bijoti nereikia (aš, esu tikra, esu viena iš jų; rinktis bilieto į rojų, deja, dar nėra įmanoma), tačiau vargu, ar galima gvieštis kupiūromis valdomos pasaulio tvarkos, ir šiuo „leidimu“ visam pasauliui mojuoti.
Kitaip tariant, plėsti asmens „nenormalumo“ ribas gali kiekvienas, bet šis kultas turi apsiriboti daugių daugiausiai savimi ir nuolankiu – pabrėžiu, dar ir teisėtu – savo nuomonės ar idėjų pareiškimu vardan kilnaus tikslaus; vardan kitų.
Mokyti kitus „gali“ kiekvienas
Nesame čia pašaukti būti angelais kažkur tolimoj Afrikoj. Tačiau kai parodo badaujančius vaikus, labai lengva juos mylėti iš tolo.
Iš esmės beveik taip pat, kaip sudėtinga mylėti savo sutuoktinį, kuris nuolat nervina, arba savo tėvelius, kurie dėl įvairiausių ligų gal nebeprisimena net mūsų vardo. Kita vertus, tai yra didžiausias išbandymas – ne dabartinio „elito“ neretai miško glūdumą primenantys pasisakymai, kurie dažnu atveju traukiami iš dar didesnių traumų kišenių.
Visa tai, mano akimis, suponuoja faktą, jog pamilti kasdienybę yra kiekvieno iš mūsų užduotis (kartais iššūkis).
Būtent joje ir slypi tai, ko reikia, kad būtume suprasti, – visų pirma, savęs paties, ne akis slepiančio kaimyno, kuris, pasirodo, nė nesuvokdamas visiems linkėjo pražūties.
