Meno kūrinys sukuria minties erdvę, kurioje nevyksta pozicijos užėmimas
Žvelgiant atgal į 2020-ųjų pradžią ir paklausus, kuris grožinės literatūros kūrinys labiausiai atspindėjo visuomenę, norėčiau paminėti Michaelos Coel televizijos serialą „I May Destroy You“ (2020).
Serialas, pasakojantis apie jaunos moters, kaip kultūros apžvalgininkės, šlovę ir jos kovą su išžaginimo pasekmėmis, suskirstytas į kelis socialinius ir politinius pokalbius, apibrėžė pirmuosius šio šimtmečio dešimtmečius: socialinių tinklų galia, rasiniai išankstiniai nusistatymai, seksualiniai santykiai, smurtas ar net klimato kaita[1].
Kai serialas pasirodė eteryje, politika jau buvo įžengusi į, galima sakyti, iki šiol nepatirtą būseną: Donaldo Trumpo eros pabaiga Jungtinėse Valstijose, juodaodžių gyvybės įvertinimo protestai po George’o Floydo nužudymo ir COVID-19 pandemijos pradžia.
Akivaizdu, jog demokratinės visuomenės susidūrė su pagrindiniais su išgyvenimu susijusiais klausimais. Tačiau pagal keistą naują socialinės žiniasklaidos logiką atrodė, kad tiek daug energijos buvo sunaudota kovai su neprotingumu, įkyrumu ir paranoja, kad pažangos viltis vis dar menksta akyse.
Pagrįsta kelti klausimą apie meno santykį su politika krizės kontekste
Tam tikri grožinės literatūros kūriniai yra vienas iš būdų, kaip mes sprendžiame šių dienų politines problemas. Sakau „grožinės literatūros kūriniai“, bet galime kalbėti ir apie „meną“ plačiąja prasme: romanai, popmuzikos albumai, vaidybiniai filmai, kompiuteriniai žaidimai ar netgi meno instaliacijos.
Margaret Atwood romane „Tarnaitės pasakojimas“ (1985) kritikuojama patriarchalinė priespauda; Beyoncé albumas Lemonade (2016) mini antirasistines vertybes; „Guerrilla Games“ / „Sony“ PlayStation žaidimų serija „Horizon“ (2017 m.) sukasi apie klimato nelaimės pasekmes ir t.t.[2]. Ir nors menininkų, įpinančių tokias temas, įgūdžiai yra įspūdingi, galime susimąstyti, ar meno kūriniai prisideda prie politinio pokalbio, ar tiesiog jį atspindi.
Šiaip ar taip, meno vaidmens politinėje sferoje klausimas siekia Platono laikus, mat dar XX amžiuje tai buvo pagrindinė daugelio filosofų tema.
Visgi krizė gana gerai pažįstama ir dabartiniams pasauliečiams: viešojo diskurso brutalumas bei dezinformacijos plitimas opios iki begalybės. Vienas atsakas į šią situaciją buvo tam tikras grįžimas prie tvarkos: raginimas ieškoti faktų, nešališkumas, objektyvumas.
Visuomenėje įvairūs mokslininkai ir teisėjai įkūnija šį nuolatinį racionalumo poreikį. Tuo tarpu socialiniai mokslininkai išbandė įvairius metodus, kad rinkėjai taptų racionalesni: jog apsisaugotų nuo netikrų naujienų, kai kurie mokslininkais išbandė pokalbių robotą, kuris mėgina galvoti labiau kaip filosofas.
Visa tai rodo bandymus priartėti prie idealios viešosios tvarkos sferos, – tokios, kurioje mūsų komunikaciją turėtų struktūrizuoti naudingesnio abiem pusėms argumento jėga.
Meno vertė susipina su pačios demokratijos verte
Aistringa kalba – arba, kaip galėtume trumpai pavadinti, objektyvumas ir aktyvumas – tapo dvyniais mūsų laikų viešojo diskurso idealais. (Kaip idealai, jie buvo naudojami ir vienas prieš kitą, ir kartu.)
Į juos, be kita ko, kreipiamasi visame politiniame spektre, nors politiniai oponentai abejos vieni kitų pretenzijomis į objektyvumą ir vienas kito aktyvumo teisėtumu. Tačiau įdomu pastebėti, kad nė vienas iš šių idealų negali turėti didelės prasmės estetinei sričiai, jei šiuo ginčytinu terminu įvardysime kalbos ypatybes, kurios lengviau randamos menuose.
Dviprasmiškumas, ironija, atvirumas, neišspręstas sudėtingumas, nuostaba, susižavėjimas, alegorija, aliuzija: tokie diskurso būdai yra pernelyg netikslūs objektyvumui ir pernelyg neįpareigojantys aktyvizmui.
Galite pagalvoti, ką koks nors politinio diskurso idealas galėtų pasakyti apie estetiškesnius meno kūrinio elementus su politinėmis temomis, pavyzdžiui, „Never Gonna Snow Again“ (2020 m.) – puikų lenkų filmą, kuriame kalbama apie klimato kaitą[3].
Stebuklingo-realistinio posūkio filmas vaizduoja paslaptingų galių turinčios išvaizdžios Ukrainos masažuotojos Ženios atvykimą į privilegijuotą, uždarą Lenkijos bendruomenę. Ženia vaikšto siūlydama masažus lenkų naujokams, akimirksniu atlaisvindama juos nuo vienatvės ir egzistencinės baimės.
Nepaisant to, filmo alegorinė reikšmė ima išryškėti tik pabaigoje, kaip nerimastingo, bet neaktyvaus, beveik miegančio žmogaus atvaizdas pasaulinėje visuomenėje link visuotinį atšilimą sukeliančios nelaimės.
Filmas neabejotinai meniškai išvystytas, taipogi turintis sociopolitinių užuominų ir subtilių, šiurpių nuotaikų moduliacijų. Bet toks meniškumas vis tiek gali atrodyti gana nenaudingas mūsų dvynių idealų (aktyvizmo) požiūriu, mat viso šio nugaros glostymo neužtenka, jog paskatintų liaudį veikti.
Naudingiausios tos mąstymo formos, kurios nėra pagrįstos pozicijų susidūrimu
Tiek objektyvūs, tiek aktyvūs diskurso būdai, nors ir reikalingi veikiančiai demokratijai, yra pagrįsti opozicijos dinamika. Nesvarbu, ar ši opozicija grindžiama teisingumu, ar morale, pagrindinė šių režimų dinamika reikalauja, kad viena šalis pralaimėtų ir pasiduotų didesnei „geresnio argumento“ galiai.
Tarp idealiai racionalių būtybių tai atsitiktų lengvai, be pasipiktinimo. Tačiau realiame politiniame gyvenime neįmanoma atskirti politinio nesutarimo nuo priklausymo grupei.
Pavyzdžiui, kai kurie socialiniai psichologai, tiriantys vadinamąjį „atsimušimo efektą“, nustatė, jog net ir neutralus įrodymų pateikimas skatina tyrimo dalyvius įsitvirtinti priešinguose įsitikinimuose, jei įrodymai prieštarauja jų partinei politinei orientacijai.
Bet kokiu atveju, ginčai gali tapti gyvybės ir mirties klausimu, kai juos skatina grupės priešiškumas.
Visa tai nereiškia, kad demokratijoje nereikia racionalių argumentų ir aktyvistų įtikinėjimo. Tačiau atrodo, jog mums taip pat būtų naudingos mąstymo formos, kurios nėra pagrįstos pozicijų susidūrimu, – ir menas gali pasiūlyti atvirą minties erdvę, kurioje laikinai nutrūksta opoziciškumas. (Meno kūriniai neretai siūlo pakeisti diskurso žaidimo taisykles, leisdami mąstyti apie bendras socialines problemas, nesukeliant žeminančios priešpriešos.)
