Mano vaikas nieko nevalgo: sausi „daviniai“ ir penkių kotletų maratonas

Mamos skundžiasi kategorišką „ne“ maistui sakančiais vaikais

Turbūt nėra labiau erzinančio ir dažniau girdimo klausimo, nei „ką daryti, jei mano vaikas visiškai nieko nevalgo“? Ir tokių užklausų, kaip žinia, yra pilni pakampiai: pradedant mamyčių forumais, baigiant daugiaaukščių namų koridoriais – ši tema, rodosi, atlaikytų net didžiausius šalčius ir visus politinius karus. Nors neišsprendžiamų problemų, mano manymu, nebūna, pastaroji, grindžiama tuo pačiu kasdieniu klausimu, skrodžia kiaurai sienas, apstatytas keliais privalomais sukirsti kotletais, maltiniais ir troškiniais, kurių nevalgo mūsų numylėtiniai. Kita vertus, galbūt vienas kepsnelis ir daržovių tyrė yra pakankamas kiekis, patiekiamas išties solidiems (sotiems) vaikiškiems pietums?

Rūpestingos, atsidavusios ir visą gyvenimą bei kiekvieną sekundę vaikams aukojančios mamytės gali kvepėti ne tik sočiaisiais visus virtuvės paviršius padengusiais riebalais, bet ir kitais „pranašumais“, kurie, tiesą sakant, labiau primena nerimastingas grimasas, tikinančias, jog paaugęs ir beveik paauglystės sulaukęs sūnus minta vienu oru. Žinoma, nesakau, kad derėtų mokyti vaikus prasimaitinti patiems – valgyti kada nori ir ką nori – tačiau nerimas, besigviešiantis iš mūsų paskutinius laimės minučių likučius, iš tikrųjų yra daugiau nei perdėtas.

Be kita ko, ar galėtume girtis taip sparčiai augančiais ir it nendrės besistiebiančiais vaikais, dargi mokančiais skaičiuoti užantyje slepiamus pinigus, kuriuos, jų įsakymu, išleisime nemenkų technologinių žinių reikalaujantiems naujos kartos mobiliesiems telefonams bei nešiojamiems kompiuteriams, jeigu pastarieji būtų gyvi tik priklausomai nuo to, kiek kartų įkvepia. Kitaip tariant, „alkanų“ atžalų vystymasis nėra sustojęs – jis netgi siekia daliai suaugusiųjų vis dar sunkiai įžiūrimą Everesto viršukalnę.

Logikos trūkumas gena į saldainių parduotuves ir poliklinikas

Turiu pripažinti, jog norėčiau apkeisti savus vaikus į tuos, apie kuriuos taip karštligiškai šneka sotumo jausmo stokojantis mamyčių klubas: jei atvirai, pasiimčiau netgi trejetą tokių, kad tik nereikėtų daugiau niekuomet akyse regėti suodžiais apėjusių ir „mazgojimui“ nepasiduodančių puodų, katilų ir gartraukių, kuriais taip ir neišmokau naudotis (arba nelabai norėjau). Taigi, kaip jau minėjau, tuntas deguonimi mintančių atžalų man išeitų į naudą. O jeigu dar mane išmokytų tverti be maisto, galėčiau sutaupyti pinigų papildomoms kelionėms į šalis, kurių tradiciniai patiekalai nebeturėtų absoliučiai jokios reikšmės – vienas malonumas, argi ne?

Jeigu kalbėtume rimtai, tai įsitikinimai, verčiantys abejoti mažųjų sveikata, gali padaryti meškos paslaugą, mat kiekvieno kąsnio skaičiavimas prie išsekimo gali privesti ne tik mamą, bet ir vaiką: jis gi arba pradės dvejoti mitybos plano nuoseklumu, arba valgys tik tada, kai jam bus liepiama, arba imsis prieštaravimo veiksmų ir galiausiai nevalgys nieko iš viso, dėl ko – neabejoju - užauginsime tai, ką ištisus metus nesąmoningai puoselėjome - ligas, agresija persmelktus išpuolius ir neadekvačius nuomonės neturėjimo vaikų atžvilgiu standartus. Trumpai sakant, ką statysi, tą ilgainiui pjausi, turėsi bei „įvaldysi“.

Be to, vis tik manau, kad dauguma pritartų, jog skirtumas tarp vaikų, kurie nevalgo – prastai maitinasi, praleidžia pusryčius, pietus ar vakarienę – ir tų, kurie valgo daug užkandžių (taip, beje, dažniausiai ir nutinka), kimšdami į pilvus kaloringus šokoladukus ar riebius konditerinius gaminius, yra išties didelis. Taigi, problema neretu atveju yra ne situacijose, o perspektyvoje, interpretacijose ir įžvalgose, nuo kurių priklauso mūsų požiūris, šiuo metu leidžiantis daryti prielaidą, jog problemos veši mamyčių galvose esančiuose stalčiukuose, skirtuose kasmėnesinių kraujo tyrimų konspektams, ligų paieškoms ir batonėliams laisvu nuo perdėm intensyvios veik suaugusio vaiko priežiūros laiku.

Yra didelis skirtumas, kai vaikas nieko nevalgo ir valgo daug šlamšto

Ko gero, dalis mamų sutiktų su mintimi, kad norint tinkamai įvertinti vaiko valgymo įpročius, visų pirmiausia, derėtų pasidaryti kruopštaus objektyvumo reikalaujančias išvadas: ar tikrai atžala beveik nieko nevalgo ir tai tęsiasi jau ganėtinai ilgą laiką, o gal nevalgymas yra susijęs su kažkuo konkrečiu (aplinkybėmis, kylančiomis emocijomis ir pan.). Be kita ko, barimas, tono kėlimas ir įvairūs necenzūriniai kalbos piruetai tokiose situacijose vargiai pasitarnaus^[1]. Tam, kad išgirsti, reikia norėti girdėti – galbūt mokyklą pradėjęs lankyti vaikas turi savų argumentų, apie kuriuos nė nebūtume pagalvoję.

Kita vertus, nuolatinis saldainių, sausainių ar pyragaičių kaulijimas, pastovus kartojimas, jog „maistas verčia vemti ir žiauriai smirda“ ir bet kokio patiekalo atsisakymas apskritai, gali padėti suskirstyti požymius į tam tikras kategorijas, susijusias su santykiais maisto atžvilgiu, kuriuos augantis žmogus neretai nori panaikinti.

Bet kokiu atveju, jei maistas tolygus priešui, pro akis tokio reiškinio praleisti negalima, ir įsiklausymas yra raktas, kuriuo vertėtų pasinaudoti: dažnai vaikų nevalgymas yra susijęs su stresu, tam tikrais nutikimais darželyje ar mokyklos suole, be to, organizme gali daugintis infekcijas sėjantys parazitai (kirmėlės ar bakterijos). Ir visgi, jei teisingo atsakymo taip lengvai nerandate, greičiausiai atžalos sąmonę užtemdė įgrisusio kotleto debesis, kurį nustelbia tik šokoladu glaistyta intencija (na, arba kelios tokios).