Fizinio krūvio nauda yra patvirtinta empiriniais įrodymais
Pratimai dažnu atveju yra apibūdinami kaip transformuojanti patirtis žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, galiausiai taip pat galintys prisidėti prie didesnio įsitraukimo į gyvenimą ir gyvenimo džiaugsmo apskritai[1].
Taip, daugelis žmonių, patyrusių depresiją ir bandžiusių mankštintis, liudija, jog po treniruočių jautėsi nepalyginamai „gyvesni“, linksmesni bei ramesni.
Ir iš tiesų, kai kurie tyrimai rodo, kad reguliarus fizinis krūvis gali reikšmingai sumažinti depresijos simptomus. Be to, pratimų skyrimas kartu su standartiniais gydymo būdais, tokiais kaip psichoterapija ar farmakologinės intervencijos, gali padidinti šių gydymo būdų veiksmingumą.
Iš esmės bet kurio iš daugybės pratimų, tokių kaip važiavimas dviračiu, plaukimas, greitas ėjimas ir bėgiojimas, jėgos ar pasipriešinimo pratimai arba mažesnio intensyvumo pratimai, pavyzdžiui, joga ar pilatesas, įtraukimas į savo kasdienybę gali būti naudingas gydant ar valdant depresiją laikui bėgant.
Kur kas mažiau dokumentuota, jog mankšta gali padėti valdyti ūminius depresijos simptomus – būti terapine priemone, turinčia tiesioginį teigiamą poveikį. Kita vertus, nors sudėtinga nustatyti, kokia mankštos nauda yra depresijos paveiktiems žmonėms, akivaizdu, kad judėjimas, laimei, iš tikrųjų gali prisidėti prie ilgalaikio depresijos pagerėjimo.
Visgi verta įsidėmėti viena: jums nereikia pradėti nuo itin sunkios treniruotės. Vietoj to galite trumpai pasivaikščioti gamtoje. Taip pat apsvarstykite galimybę į sportinę veiklą įtraukti ir kitus žmones, galbūt savo draugus ar artimuosius.
Ir štai, nors iš pradžių kliūtys mankštintis gali atrodyti didelės, nauda pasireikš gana greitai.
Teigiama nuotaika ir energija išlieka maždaug 20–60 minučių po mankštos
Daugelį metų pagrindinės teorijos, aiškinančios, kodėl sportuodami žmonės jaučiasi gerai, buvo endorfinų ir prasiblaškymo hipotezės: pirmoji neva rodo, kad endorfinų išsiskyrimas mankštos metu sukelia euforijos jausmą; išsiblaškymo hipotezė teigia, jog mankšta atitraukia dėmesį nuo nemalonių patirčių, kurios neigiamai veikia nuotaiką[2]. Tačiau vis tik gali būti labiau tikėtinų mechanizmų, kaip iš karto pakelti nuotaiką žmonėms.
Pavyzdžiui, fizinio krūvio metu sustiprėja ryšys tarp smegenų sričių, susijusių su nuotaikų reguliavimu.
Tyrėjai taipogi atkreipė dėmesį į endokanabinoidų sistemą kaip vieną iš galimai įtaką darančių mechanizmų. (Endokanabinoidai, endogeninė kanapėse esančio tetrahidrokanabinolio (THC) komponento versija, yra mažesnės koncentracijos žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, tačiau jų žymiai padaugėja fizinio krūvio metu[3].)
Detaliau kalbant, nuolat patiriant depresijos simptomus, laikui bėgant galima nukrypti nuo savęs – pradėti pernelyg blaškytis ir vengti kažkuo užsiimti. Tuo tarpu staigus depresijos simptomų sumažėjimas fizinio krūvio metu padės tai sutrikdyti.
Galų gale, pozityvesnės nuotaikos ir energijos padidėjimas gali paskatinti žmones užsiimti ir kita naudinga veikla, tokia kaip, tarkim, pomėgiais bei socialiniais santykiais, ir tokiu būdu padėti jiems kaupti išteklius depresijos simptomams įveikti.
Jei mankštą būtų galima sudėti į piliulę, sportas būtų populiariausias vaistas
Priežastys, kodėl fizinis aktyvumas yra veiksmingas gydant depresiją laikui bėgant, dar nėra visiškai suprantamos. Visgi remiantis kai kuriais tyrimais, trumpalaikis, geros savijautos poveikis žmonėms, sergantiems depresija, turi būti įtrauktas į mechanizmų, kurie galėtų padėti paaiškinti ilgalaikį aktyvumo antidepresinį poveikį, sąrašą.
Atsižvelgiant į tai, ką sužinome apie emocinę fizinio aktyvumo naudą, jis gali turėti tam tikrų pranašumų, palyginti su kitais gydymo būdais, pavyzdžiui, antidepresantais, kurių reikšmingas poveikis gali užtrukti kelias savaites (ir kurie gali turėti ankstyvą šalutinį poveikį). Ir nors antidepresantai gali būti veiksmingi mažinant neigiamas emocijas, patiriamas sergant depresija, atrodo, kad jie yra mažiau veiksmingi didinant teigiamas emocijas.
Tai rodo, jog pasirodžius pirmiems depresijos simptomams, visų pirma reikėtų paskirti reguliaraus judėjimo „vaistą“, kuris padėtų sutrikdyti simptomų progresavimą.
Žinoma, užsiimti mankšta kartais reikalauja stiprios motyvacijos, dėl ko tai gali būti ne kiekvieno žmogaus pageidaujama gydymo forma. Mat nors nuotaikos valdymas yra pagrindinis veiksnys, skatinantis depresija sergančius žmones būti fiziškai aktyvesnius, neigiama nuotaika bei energijos trūkumas taip pat yra kliūtys, kurias dažnai reikia įveikti.
Nepaisant to, tinkama psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų parama ir stebėjimas gali būti labai svarbūs norint užtikrinti įsitraukimą į fizinę veiklą, – bet koks pratimas yra geriau nei joks sportas, – net ir nedideli, laipsniški žingsneliai, skirti laikui bėgant padidinti fizinį aktyvumą, gali būti naudingi.
Kitaip tariant, žmonės, sergantys depresija, turėtų užsiimti tomis mankštos formomis, kurios jiems atrodo malonios.
