Maitinimo įstaigos Lietuvoje garsėja „neiškepusiomis“ bulvėmis
Taip, savo mylimoje šalyje mes turime viską: čia ir gėlas vanduo, tuntas besiturškiančių gyvių bei žinduolių; čia ir mėlynas dangus, ir kartais pila it iš kibiro. Kita vertus, jei galime pasigirti bene greičiausiu interneto ryšiu, tai galime ir nors kartą sudalyvauti nepatraukliausio patiekalo konkurse. Žinoma, nesakau, jog visi restoranai, viešbučiai ar barai – vaisingais konfliktais garsėjantys „taškai“, tačiau ko gi verti pustuzinio svečių sulaukiantys ir galiausiai „su visam“ atsisveikinantys garsūs restoranai, pagrindinį patiekalo ingredientą (be įspėjimo) pakeisdami kitu? Be kita ko, kalbu iš patirties.
Aišku, galime skųstis, galime rasti kuo pasidžiaugti. Tačiau maratono tipo lūkuriavimas ieškant staliuko, pagardintas stikline vandens (iš krano), už kurį, kaip paaiškėja, neretai tenka dar ir susimokėti, susižavėjimo nekelia. Gal čia tik Lietuvoje tokia „apsikeitimo šypsenomis“ kultūra? O gal gauname tiek, kiek patys duodame? Ir visgi, žalių virtinių trečią kartą iš eilės aš tikrai nevalgysiu. (Beje, tai nebuvo valgykla).
Kita vertus, arbatpinigių sistema (arba jos nebuvimas) tautiečiams, o dar labiau atvykėliams, išties kelia sumaištį: taip, už apdegusį sumuštinį mokėti neprivalome, tačiau šiltas bei paslaugus abipusis bendravimas, iš mano kaip kliento pusės žadėtų ir geranorišką grįžtamąjį ryšį arbatpinigių pavidalu, kurių, deja, kortele palikti negalima. Ir visgi, jei aptarnavimo atmosfera maitinimo įstaigose būtų pakantesnė ir kultūringesnė vieni kitų atžvilgiu – žmonės pasisakytų dėl sudegusio maisto, o darbuotojai teisingai (o ne „puse“ kojos) atliktų savo darbą – galėtume daug dažniau gyvenimą švęsti viešose vietose, o ne namų virtuvėse.
Prarandame abipusę pagarbą – sąžiningos visuomenės pamatą
Tiesa ta, kad riba tarp „poniškumo“ ir elementarios pagarbos klientui bei vienas kitam yra labai plona: žmonės negerbia savęs, todėl nerodo pagarbos ir kitiems; tuo tarpu neišugdę tokių įpročių vaikystėje ir neturėję galimybės tinkamo elgesio išmokti, žmonės elgiasi perdėm asocialiai. Žinoma, pasiteisinimų yra begalė, tačiau nei vienas iš jų iš esmės netrukdo tą kultūringumo nebuvimo kreivę peršokti.
Kalbant apie „antibendruomeninės“ kultūros plitimą Lietuvoje, mes skundžiamės, jog drabužių pardavėjas ne tik nenusišypso – aplanko pojūtis, jog jis klientui jaučia antipatiją; kitą sykį nė nepasisveikina, ir dargi ragina pasitraukti, jei nesiruošiame pirkti (buvę ir taip). Nesakau, kad man patinka nė nespėjus įžengti į patalpą būti „pagautam“ it vištai vanago. Tiesiog sakau, jog kitose šalyse penki ar daugiau pasirinktų drabužių būtų nuimti nuo mano kupros ir greitai atsidurtų persirengimo kabinoje, jog tik nereikėtų jų tąsyti.
Aišku, žmogus gali nenorėti paslaugos ar produkto, jei jam atrodo, kad jūs kišatės į asmeninę erdvę, tačiau eiliniam lietuviui, ko gero, užtektų „eilinio“ mandagumo apraiškų – pasisveikinimo ir palinkėjimo gražios dienos – kurių taip stingame. Stingame kaip klientai. Stingame kaip darbuotojai.
Tęsiant „nusiskundimai Lietuvoje“ temą, norėčiau paminėti ir paklaikusiomis akimis lakstančius „paspirtukininkus“ bei, dažniausiai, BMW klasės automobilių vairuotojus: jei vienas išneria iš absoliučiai bet kokio kampo it koks samurajus, kuriam ribos neegzistuoja (beje, neseniai paspirtuko partrenkta moteris Italijoje mirė), kitas gi, žiūrėk, lenkia iš dešinės, signalizuoja ribojamiems greičio ženklams paklūstančiai močiutei ar važiuodamas iš galo su ilgomis šviesomis „grasina“ susidoroti. Kitaip sakant, vairavimo kultūros nei plente, nei šalikelėje nėra.
Taip, šiuolaikinėje visuomenėje daugelis yra linkę daryti asocialius dalykus. Ir pagrindinė priežastis, kodėl žmonės taip elgiasi, mano nuomone, yra ta, kad daugelio tėvų laiką užima darbas. O toks kartų ugdymas, kaip žinia, dažnai sukelia problemas, susijusias su amoraliomis vertybėmis bei nepagarba kitiems[1].
Dargi reikėtų nepamiršti ir neigiamos informacijos, lemiančios netinkamą žmonių elgesį. Tiksliau tariant, yra daug internetinių žaidimų, pavyzdžiui, „GTA5“, kuriuose propaguojamas ir galiausiai realybėje mėgdžiojamas smurtas. Ir ne ką mažiau svarbus dalykas – nepasitenkinimas gyvenimo kokybe, mat nemaža dalis žmonių negali rasti darbo, todėl piktinasi visuomene, o tai tampa pirmiau minėtų problemų priežastimi.
Žinoma, šias problemas galima išspręsti veiksmingomis priemonėmis: pirmasis sprendimas – bendrų socialinių vertybių pasidalijimas su visa visuomene, didinant žmonių sąmoningumą būti įstatymus gerbiančiais piliečiais; vyriausybė taip pat turėtų organizuoti tam tikras darbo mokymo klases, kad padidintų žmonių įsidarbinimo galimybes[2]. Ir, be abejo, reikėtų imtis griežtesnių taisyklių, kad būtų pristabdytas smurtinės informacijos plėtojimas.
Nepagarba ir grubumas yra pasirinkimas
Jei kada nors važiavote keliu piko metu arba „nardėte“ sausakimšoje parduotuvėje, puikiai žinote, kad visur yra nemandagių žmonių, ir visai nesvarbu, ar tai būtų įžeidžiantis komentaras, ar atmestinas požiūris – grubumas yra itin paplitęs. Aišku, mes negalime kontroliuoti kito žmogaus elgesio, tačiau provokuojantį pasyviai agresyvų elgesį galima atremti pozityviu nusiteikimu, kuris yra užkrečiamas.
Ne paslaptis, jog pajamos ir turtas leidžia matuoti didėjantį atstumą tarp turtingųjų ir kitų. Tačiau egzistuoja daug gilesnė nelygybė, kurią sukelia ne išteklių, o pagarbos trūkumas. Kita vertus, tu gali būti daug turtingesnis (ar neturtingesnis) už mane, bet jei elgiamės vienas su kitu pagarbiai, esame lygūs.
Kaip puikiai žinome, mus užklumpa siaubinga prievartos šeimoje ir smurto epidemija, kuri yra skatinama dar ir nemalonaus socialinės žiniasklaidos aido, nukreipiant kamerą į vis labiau vešančias spragas.
Be kita ko, kiek daug buvę atvejų, kai su tiekėju ar darbuotoju yra elgiamasi vienaip, demonstruojant aroganciją bei savininkiškumą, o su klientu – pagarbiai. Kitaip tariant, kol klientui viskas tiekiama ant sidabrinės lėkštutės, darbuotojas yra valdomas geležiniu kumščiu. Ir tai yra pasirinkimas, kurį privalome keisti.
Taip, žmonės, turintys nepažeistą moralinį kompasą, gali suklysti laikydamiesi principo, kad verslas yra verslas ir tai nėra asmeniška. Visgi derėtų žinoti, jog darbuotojų kaita ir darbo našumo praradimas yra didžiulė kaina, kurią dažniausiai tenka mokėti dėl nepagarbių ir toksiškų vadovų bei aplinkos[3].
Dargi, be abejo, tam tikrą kainą reikia mokėti už sugadintus santykius dėl nemalonaus žodžio bei subjurusią visų nuotaiką dėl perdėtos arogancijos. Taigi, laikymasis pagarbaus tono bei sąžiningo ir mandagaus elgesio gali priartinti prie esminio kultūringos žmonijos laimėjimo, kuris yra tiesiog būtinas.
