Susirūpinimą kelia didėjantis nutukusių vaikų skaičius
Kiekvienais metais milijonai žmonių visame pasaulyje bando sumažinti itin perdirbtų maisto produktų, kuriuose yra pernelyg daug riebalų ir rafinuotų angliavandenių, suvartojimą. Tik pagalvokite apie pramoniniu (greituoju) būdu pagamintus sausainius, pyragus, bulvių traškučius ar picas – kažin, ar tokiame maiste rasite ką nors naudingo organizmui, greičiausiai bus atvirkščiai.
Ne paslaptis, kad daugeliui norą pakeisti tai, ką jie valgo, sukelia didelis susirūpinimas dėl galimai gyvybei pavojingų sveikatos būklių, tokių kaip diabetas ir širdies ligos, darant išvadą, jog mityba daro išties nemenką įtaką ne tik emociniu, bet ir fiziniu lygmeniu[1]. Tiesą sakant, kai kurie tyrimai netgi rodo, kad nesveika mityba kelia didesnį pavojų žmonių sveikatai nei nesaugus seksas ar alkoholio, narkotikų bei tabako vartojimas kartu sudėjus.
Šiaip ar taip, nemaža dalis pasauliečių jau seniai žino, jog dauguma smarkiai perdirbtų maisto produktų nėra sveiki. Tačiau tikslas juos sumažinti gali būti toks sudėtingas, kad tokie bandymai ilgainiui tiesiog žlunga. Ir visgi, man natūraliai kyla klausimas, kodėl?
Šioje vietoje dažniausiai regimas ne sykį pro akis praslydęs veiksnys: itin perdirbti maisto produktai gali sukelti priklausomybę, nes jie labiau panašūs į tabako gaminius, o ne į sveiką maistą, pavyzdžiui, obuolius ar pupeles. Kita vertus, nederėtų būti patikliems, mat kiekviena problema reikalauja ekspertų (kompetentingų asmenų) išvados.
Daugelis žmonių rodo klasikinius priklausomybės požymius nuo modifikuotu maisto – tarkim, vartojimo kontrolės praradimas, stiprus potraukis bei nesugebėjimas sumažinti maisto produktų vartojimo ir su jais susijusių pasekmių. Dėl to buvo sukurta priklausomybės nuo maisto skalė – priemonė, pagal kurią taikomi kriterijai, naudojami diagnozuojant kitus priklausomybės sutrikimus – siekiant nustatyti žmones, kurie gali būti priklausomi nuo perdirbto maisto.
Didelė dalis amerikiečių, kaip žinia, pasiekė priklausomybės nuo maisto slenkstį, kuris koreliuoja su mityba, ligomis, nutukimu bei prastesne gyvenimo kokybe. Toks paplitimas atitinka priklausomybių nuo kitų legalių ir prieinamų medžiagų paplitimą. Pavyzdžiui, JAV 14% žmonių atitinka kriterijus, pagal kuriuos jiems galiausiai būtų diagnozuoti alkoholio vartojimo sutrikimai. Na, o vertinant bendrą nutukimo situaciją Lietuvoje, turime pasakyti, kad esame tarp penkių labiausiai Europoje nutukimu sergančių valstybių[2].
Priklausomybėmis paremta pramonė sukurta taip, kad būtų nenugalima
Aišku viena: žmonės nepatiria priklausomybių nuo visų maisto produktų – maistas, kuriame yra dirbtinai daug riebalų bei rafinuotų angliavandenių, yra pats pavojingiausias. Pavyzdžiui, šokoladas, ledai, gruzdintos bulvytės – tai produktai, sukeliantys didžiausią priklausomybę. (Nenuostabu, jog mažai tikėtinas kontrolės praradimas yra susijęs su brokolių, kopūstų ar agurkų vartojimu). Tačiau ar tikrai itin perdirbti maisto produktai gali būti laikomi sukeliančiais priklausomybę? O gal žmonės tiesiog per daug mėgaujasi tuo, kas jiems patinka?
Kalbant apie žalingus polinkius derėtų aptarti ir rūkymo atvejus. Priešingai nei narkotikai, tokie kaip alkoholis bei opioidai, tabako gaminiai nėra svaigūs ir leidžia žmonėms juos vartoti kasdien. Tabako gaminiai taipogi nesukelia gyvybei pavojingų abstinencijos simptomų, o jų vartojimas nepažeidžia jokių įstatymų.
Didžiausios pasaulinės tabako pramonės įmonės dažnai pabrėžia skirtumą tarp tabako ir „klasikinių“ priklausomybę sukeliančių narkotikų, mat vis didėjančios abejonės, ar tabakas tikrai sukelia priklausomybę, padėjo joms išvengti kaltės dėl savo pramonės praktikos ir perkelti atsakomybę vartotojams dėl jų pasirinkimo toliau rūkyti.
Toks diskursas, beje, prieš keletą dešimtmečių vis tik buvo užginčytas, paskelbus, kad tabako gaminiai priklausomybę grindžia gebėjimu sukelti stiprų ir dažnai nenugalimą norą, nepaisant troškimo mesti rūkyti, galiausiai susiduriant su gyvybei pavojingomis pasekmėmis. Tuo tarpu tabako gaminių gebėjimas tiekti dideles nikotino dozes sustiprina vartotojų prisirišimą pakartoti tokį elgesį: dėl jų galios keisti nuotaiką – didinti malonumą, sumažinti neigiamas emocijas – nikotinas, be abejo, paveikia ir smegenis.
Devintajame dešimtmetyje mokslininkai žinojo, jog nikotinas turėjo tam tikrą poveikį smegenims. Tačiau tuo metu buvo mažai žinoma apie tai, kaip konkrečiai priklausomybę sukeliantys elementai veikia. Tiesą sakant, objektyvus biologinis priklausomybės žymuo – kaip specifinis, išmatuojamas smegenų atsakas, patvirtinantis, kad kažkas yra priklausomas nuo medžiagos – vis dar neegzistuoja.
Šiaip ar taip, tabako pramonė priėmė COVID-19 pandemiją kaip galimybę įgyti įtakos, kištis į gyvybes gelbstinčią sveikatos politiką ir užtikrinti lengvatinį režimą, mat nė viena šalis nebuvo apsaugota nuo pramonės pastangų panaudoti lobizmą, susijusį su reagavimu į pandemiją savo naudai[3].
Kaip cigarečių peleninėje, taip ir saldainiuose – itin perdirbtas maistas atitinka tuos pačius kriterijus
Taip, maistas, kuriame yra daug cukraus ir riebalų, turi daug bendro su nikotinu užpildytomis cigaretėmis. Kitaip tariant, perdirbti maisto produktai iš esmės atitinka tuos pačius kriterijus, kurie naudojami apibūdinant tabaką kaip sukeliantį priklausomybę: tabakas bei itin perdirbti maisto produktai panašiai keičia nuotaiką, didindami malonius jausmus ir sumažindami neigiamus, suaktyvindami už malonumą atsakingas sistemas smegenyse[4].
Įdomu tai, jog mokytojai ir tėvai naudoja itin apdorotą maistą, kad atlygintų už gerą vaikų elgesį. Tuo tarpu kai kurie tyrėjai nustatė, kad žiurkėms saldus skonis veikia stipriau nei priklausomybę keliantys narkotikai, tokie kaip kokainas. Negana to, didelis nesėkmingų dietų skaičius rodo, jog smarkiai perdirbtas maistas gali sukelti stiprų, dažnai nenugalimą norą valgyti. Priešingai, maistingas, minimaliai apdorotas maistas neatitinka šių priklausomybės kriterijų.
Nuo tada kai tabako bendrovės „Philip Morris“ ir „RJ Reynolds“ pirko įmones, įskaitant „General Foods“, „Kraft“, „Nabisco“ bei „Kool-Aid“, jos panaudojo savo mokslines, rinkodaros ir pramonės žinias, kurdamos bei pardavinėdamos priklausomybę sukeliančius labai pelningus tabako gaminius ir pritaikė juos savo itin perdirbtų maisto produktų portfeliams. Nors 2000-aisiais tabako įmonės pardavė savo maisto prekių ženklus tarptautiniams maisto ir gėrimų konglomeratams, jos paliko savo antspaudą šiuolaikinei maisto aplinkai, orientuodamosi į „silpnavalius“.
Šioje situacijoje neatsižvelgiama į tai, jog pramonė, sukūrusi cigaretes, sukurdavo ir parduodavo daugelį maisto produktų, sąmoningai siekdama pagerinti „geismą“ siekiant pelno. Tačiau yra svarbus skirtumas tarp tabako bei itin perdirbto maisto: mes privalome valgyti.
Norint išspręsti perdirbto maisto sukeliamas problemas žmogaus organizmui, greičiausiai, kaip ir tabako gaminių atveju, prireiks pramonės reguliavimo, kad būtų ribojamas kenksmingo maisto populiarumas ir su juo kylančios sveikatos problemos.
