Stigmatizuojamos tapatybės plinta neįtikėtinu greičiu
Vis daugiau jaunimo vadina save translyčiais, tvirtindami, kad pastariesiems neva buvo plaunamos smegenys mąstyti vienaip ar kitaip, mat jie patyrė ne tik socialinės žiniasklaidos, bet ir bendraamžių spaudimą.
Ir iš tiesų, jaunuoliai, ieškantys pereinamojo amžiaus priežiūros, yra it epidemija, turinti dar ir tam tikrą lyčių disforijos formą (nepasitenkinimo būseną, išgyvenamą asmens, kurio socialinė lytis neatitinka biologinės lyties)[1].
Įdomu tai, kad šiai grynai spekuliacinei diagnozei buvo suteiktas terminas „greitai prasidedanti lyties disforija“ (ROGD), taip skambantis dėl to, kad kai kuriuose tyrimuose dalyvaujantys tėvai pranešė apie staigius savo vaikų pokyčius.
Tai, jog konservatyvios grupės propagavo šį terminą, panašėjo į skambinimą pavojaus varpais, nes liūdnai homofobiški lobistai atvirai planavo kaip rinkimų strategiją nukreipti į transseksualų teises, kad susilpninti feministines, progresyvias ir keistas koalicijas. Ir vis dėlto, ROGD kaip sąvoka išplito konservatyviuose sluoksniuose kaip paaiškinimas, kodėl transseksualus jaunimas ieško paramos ir priežiūros.
Kad būtų aišku, verta diskutuoti apie jaunuolių, kurie siekia pripažinimo ir globos, skaičių ir kodėl šis skaičius dabar didesnis nei buvo praeityje.
Akivaizdu, kad anglų kalbos žiniasklaidoje (ir ne tik) padaugėjo istorijų apie tokius asmenis. Galų gale, ir klinikiniai ekspertai visame pasaulyje aprašė šias tendencijas. Žinoma, gerai, jei kas nors susimąsto: „Kodėl šie skaičiai yra didesni?“ arba „Kas nutiks, jei asmuo persigalvos daug vėliau, nei priėmė sprendimą?“ Tačiau ir čia matome be konkretaus paaiškinimo styrančią spragą.
Lyčių disforija – populiarus ginklas „anti-trans“ arsenale
Lisa Marchiano, psichoterapeutė ir Carlo Jungo analitikė, teigė, kad ROGD yra psichikos epidemija ir todėl daugelis pas specialistus ateinančių jaunuolių yra klaidingai vertinami[2].
Jos ir kitų psichoterapeutų akimis, nemaža dalis jaunuolių vis tik nėra „tikri“ translyčiai – jie tiesiog serga ROGD – todėl jų gydymas yra žalingas. Ir nors ROGD yra nemoksliška sąvoka, ji pateikia tariamai „mokslinį“ pagrindimą reakcionieriams, eskaluojantiems išpuolius prieš translyčius asmenis, ir pasitarnauja kaip pretekstas siūlyti ir įgyvendinti translyčių teisių atšaukimą.
Tiesą sakant, nėra tvirtų įrodymų, jog ROGD apskritai egzistuoja, mat kai kurie tyrimai rodo, jog šis terminas gali reikšti pagrindines psichikos sveikatos problemas – neatsižvelgiant į esamus tyrimus, kuriuose teigiama, kad mažumų populiacijos nariai (įskaitant translytį jaunimą) dažnai taipogi turi rimtų problemų dėl streso, kurį sukelia buvimas translyčiu nepalaikomoje visuomenėje.
Auga noras ieškoti pagalbos kartu su kitais šeimos nariais
Iš esmės nesvarbu, ar ROGD egzistuoja. Svarbu tai, kad pastaraisiais metais smarkiai padaugėjo lyties disforijos išrašų. Nepaisant to, reikia atkreipti dėmesį į ligos atsiradimo amžių ir lyties santykį, nes minėtai „diagnozei“ priskiriama daugiau žmonių nei bet kada anksčiau. (Šie punktai galioja tik tuo atveju, jei translytiški žmonės iš tikrųjų buvo gerai charakterizuojami.)
Tiesa, derėtų paminėti, kad oficialiai sankcionuotos „perėjimo“ procedūros nepilnamečiams paprastai buvo neprieinamos iki Nyderlandų ir Kanados lyčių klinikų įkūrimo 1990-ųjų pabaigoje. Tačiau net ir tada terapeutai laikėsi siauro ir ribojančio požiūrio ir tapatybės neigimą laikė kritiniu žingsniu.
Įdomu ir tai, jog knygoje „Trans Kids“ Tey Meadow išsamiai aprašė, kaip ankstyvosios lyties keitimo klinikos stengėsi užkirsti kelią „perėjimui“ ir kaip buvo agresyviai kontroliuojamas lyties neatitikimas[3]. Prireikė daug laiko, kol viskas pasikeitė, kadangi iki 2013 metų buvimas transseksualiu buvo laikomas psichine liga. (Procedūra buvo pasitelkiama tik tuo atveju, jei kitos pastangos „išgydyti“ šią ligą buvo nesėkmingos.)
Priešingai, šiuolaikiniai kriterijai, tokie kaip, tarkime, PSO Tarptautinė ligų klasifikacija ir lyčių nesuderinamumo aptarimas yra vertinamas ne kaip psichinė liga, o kaip normalus (jei nedažnas) gyventojų segmentas.
Trumpai tariant, yra aiškus paaiškinimas, kodėl dabartiniai „trans-jaunimo“ pavyzdžiai nėra panašūs į praeities pavyzdžius: praeities pavyzdžiai nebuvo gerai apibūdinti, o tikslas buvo užkirsti tam kelią, jeigu tik įmanoma.
Kita vertus, vien buvimas ekspertu, kaip žinia, dar nereiškia, jog kažkas yra automatiškai teisus. Kitaip sakant, mes iš tiesų galime kritikuoti praktikuojančius ekspertus ir reikalauti reformų. Juos kritikuoti būtina – jie tik žmonės, ir net geriausi iš jų klysta.
Tačiau ši kritika, be abejo, turėtų būti pagrįsta tikromis problemomis, o ne nuogirdomis. Tuo tarpu siūlomi sprendimai turėtų būti esamo modelio patobulinimai, o ne tie, kurie grįžta į devintojo dešimtmečio pabaigą, kai tą dieną viešpatavo mitai ir dezinformacija.
