Neturėti nuomonės gerovės Lietuvoj įprasta
„Lietuvos kūrėjas“ Olegas Šurajevas, ne kartą pranokęs net ir pats save, šįsyk, ieškodamas pritarimo, įsirėžęs linksmina net ir skeptiškai nusiteikusią liaudį – deja, jau ne savo vardu, bet tuo „tikruoju“ – reguliariai „nuo viršaus“ atseikėjamu. Sakykim, žinutė mums, paveikiems įtakotukams, siunčiama daugiau nei aiški: gana verstis per galvą ir plėtoti naujus įgūdžius, linksmais „bajeriais“ pildyti gero linkinčių praeivių skvernus bei vartoti padorius pavyzdinius terminus, – verčiau tapsiu valstybine marionete be apyvarpės, žmogumi be nuosavos ateities, šabloniniu vyru be savivertės ir humoristu be savasties.
Veikėjas, šiurpinantis net ir tuos, kurie vis dar yra linkę jį šlovinti už paramą Ukrainai, viešumoje apsimyžęs (o galbūt tik suvaidinęs), savo genitalijas viešinęs ir tuo besididžiavęs, smurtavęs prieš taksi vairuotoją ir bėgęs nuo policijos, kitus Ukrainos organizatorius žeminęs bei Šimonytei kojas bučiavęs, nesnaudžia: O. Šurajevas nevengia tyčiotis iš savęs paties, pažeidinėdamas viešąją tvarką parlamente, kiršindamas piliečius socialinėje erdvėje bei trypdamas priešininkų galvas posėdžių salėje[1]. Kokias pasekmes visa tai iššauktų paprastam piliečiui?
Bet kuris eilinis žmogelis, trikdydamas tvarką Seime, būtų kaipmat iš jo išvestas. Luktelėkite – tik ne Šurajevas.
Apima jausmas, jog šio asmens liesti nė piršteliu negalima (nebent braukti šlapiuojančią kaktą „razumnais“ banknotais). Kaipgi gaunamos tokios privilegijos? Galbūt renkant aukas Ukrainai?
Savas politinei skaistybei žmogus yra tas, kuris derasi su valdančiaisiais sukirsdamas su į save atsuktomis rankomis, juokiasi vardan svetimo mandato ir laikosi „ČBB“ celibato. Suprantama, Seimo nariai nėra draugai (nors neretai visgi yra), tačiau nuomonė „neturėti nuomonės“ gerovės Lietuvoj sutampa.
Seimo narius „išsiuntinėti“ galima – tačiau tik bloguosius, nelabai naudingus
Tiek kai kurie valdantieji, tiek O. Šurajevas aiškina savo elgesį taip, kad, suprask, Seimo narius išsiuntinėti galima – bet tik tuos bloguosius, nelabai naudingus[2]. Pasakysiu viena: jokios kiemo „paniatkės“ (ir jokios kitos) nėra adekvatu – Seime, viešumoje, pas babą ūlyčioje ar nomenklatūros pavėsyje. Tiesą sakant, tą patį, dar ir dar vienam neadekvačiam reikalui iškilus, pakartotų ir psichinės sveikatos specialistai, pabrėždami kultūros nuosmukio ribas ir ant „maikių“ vaizduojamų jaunojo kūrėjo bei „kultūros“ puoselėtojo asmeninių vaikystės traumų įtakas.
Buvo aiškinimų, kad jo toks humoras; neva didžiausia bėda tame, jog visuomenė yra tamsi ir atsilikusi. Palaukite, gal čia beveik tas pats, kaip žiūrėti į Boratą su salotiniais stringais – neva taip atrodo aukščiausio lygio provokacinė puota?
Atskirti tikrą komiką nuo bestuburio, sakyčiau, gana paprasta – ir netgi labai[3]. Užtenka stabtelėti ir atsakyti sau, ar šio plevėsuojančio veikėjo provokacijos atrodo šmaikščios tik tol, kol nemėgstame tų, į ką rodoma pirštu. T. y. ar juokinga, kol taip daroma Mindaugui Puidokui, bet jau nebebūtų juokinga, jeigu „šposytų“ iš Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio. Atsakymas vienas (ir nė nereikalaujantis kitų): tai nėra humoras. Vėlgi, kultūros „nesuargumentuosi“, tačiau proto nutekėjimo sąjūdžiui pritars tik „vietinis“ žmogus.
Kaip pabrėžė Agnė Širinskienė, O. Šurajevas kitados įsiskverbė į Seimą su Aušrinės Armonaitės išrašytu leidimu kaip tik tuo laiku, kai pastaroji salėje iš tribūnos atsakinėjo į parlamentarų klausimus. Sutapimas? Gyvenime – taip, politikoje – dar neužfiksuotas atvejis.
Visuomeniniai gėriai? Ne, negirdėjo. Matai, galima įžeidinėti tik tą, kurį pasirenki, o institucijos ir likusiųjų (iš anksto nesuderėjus) „nu nelabai“.
Seimo narių įžeidinėjimas „pagal idėją“ turėjo kainuoti visuomenės nario statusą
Įprasta demokratinių valstybių praktika, jog apdovanojimai gali būti atimti, jei laureato elgesys diskredituoja apdovanojimo vardą bei instituciją[4]. Kita vertus, jeigu Kristijono Bartoševičiaus pedofilijos istorija nepaveikė TS-LKD kaip partijos vertinimo, tai visa kita tik dar vieni paskui kaulą slenkančio veikėjo pezalai.
Pašalinimo kultūros (angl. cancel culture) praktikos tikslas pašalinti žmogų iš viešosios erdvės, pareigų, darbo ar kitų santykių, sugriaunant pastarojo gyvenimą dėl išsakytų „neteisingų“ pažiūrų. Tai, pavyzdžiui, gali būti „klystkelis“ apsilankant netinkamoje televizijos laidoje ar svetimo rajono kirpykloje (pašalinių bei 25 metus nematytų „draugų“ nuomone). Ne vienas žmogus pagrįstai domisi, kuo tai skiriasi nuo visais laikais taikyto pasmerkimo nesilaikant visuomenės normų, tačiau akivaizdu, kad O. Šurajevui – praėjimas kitas.
Šiandieninis nuomonės formuotojų „elitas“, kaip matome, visuomet pasiruošęs pašalinti žmogų už buvimą „ne toje“ kompanijoje, bet, priešingai, absoliučiai abejingas pamatinėms vertybėms ir žmogiškoms elgesio normoms. O. Šurajevo pasirodymas Seime, į visas puses siuntinėjant Seimo narius, aiškus pavyzdys to, už ką asmuo visais laikais būtų netekęs visuomenės nario statuso. Tik dabar laikai, matai, kiti – visi mes „demokratiški“.
Jei susimąstėte, greičiausiai su jumis derėtų kalbėti kiek kitaip: kadangi nepriklausote šiam sluoksniui, dėl minėtų cirko vaidmenų jaučiate svetimą gėdą, nepaisant to, kad nežinote, kokiais būdais situaciją paaiškinti tiems, kurie šio jausmo nepažįsta.
Pasakysiu paprastai: atsakomybės jausmu didžiuotis verta – beveik taip pat, kaip O. Šurajevas didžiuojasi šviežiai dislokuotų „maikonų“ profiliu. „Kaina nesvarbu“, – tvirtina palaikantieji, vargiai suprantantys, į kokį „šūdą“ koja kojon brenda.
Tiesa ta, jog neapykantos kurstymas, šmeižtas ir žmonių niekinimas neturi niuansų. Jeigu rautis „ant dizainerio“ vardo, galimai ant marškinėlių turėtų mylėtis Olegas ir kiti patinai, – žinok, tik tokiu atveju numatomas „soldout’as“ (galimai).
Miglės Tumaitės feljetonas
