Politikos aktyvistė atkreipė dėmesį į COVID-19 stovyklų kūrimą galintį paskatinti dokumentą
Pastarosiomis savaitėmis JAV ir pasaulyje kyla aršios diskusijos, dėl pasirodžiusių Ligų kontrolės ir prevencijos centro COVID-19 viruso plitimo valdymo plano. Socialiniuose tinkluose viena pirmųjų šia tema prabilo ir tikrą audrą sukėlė konservatyvių pažiūrų žiniasklaidos komentatorė Candace Owens, savo „Twitter” paskyroje negailėjusi kritikos Ligų kontrolės ir prevencijos centrui, kuris paviešino kontraversišką dokumentą, kuriame kalbama apie specialias, COVID-19 plitimą valdyti skirtas stovyklas[1].
Nepasitenkinimo ir sumaišties bangą sukėlęs dokumentas pavadinimu „Laikinosios operacinės priemonės, skirtos užkirsti COVID-19 infekcijos plitimą humanitarinėje aplinkoje”, paskutinį kartą atnaujintas buvo 2020-ųjų liepą, prieš vakcinacijos programos JAV patvirtinimą. Dokumente kalbama apie Londone tyrinėtą metodą, kuris buvo taikomas siekiant apsaugoti nuo susirgimų gyventojus migrantų stovyklose ir kitose humanitarinės pagalbos teikimo vietose. Dokumentas apsiriboja išvadomis, kurios teigia, kad šiuo metu trūksta empirinių duomenų, leidžiančių patvirtinti požiūrį, jog COVID-19 sukeliamas mirtingumas būtų mažesnis, pritaikius minėtą stovyklų praktiką[2].
Ligų kontrolės ir prevencijos centro atstovė spaudai Kristen Nordlund paneigė kalbas, apie planus žmones uždaryti tam tikrose COVID-19 stovyklose. Kai kurie liberalių pažiūrų bei nepriklausomi faktų tikrinimo šaltiniai paneigė, kalbų apie tokių stovyklų kūrimą, realumą ir tikrovės atitikimą. Vis dėlto, dokumentas yra viešai prieinamas visiems, tad visi susidomėję gali jį perskaityti ir susidaryti savitą įvykių interpretaciją bei nuomonę.
Dokumente nagrinėjamas COVID-19 stovyklų potencialas
„Laikinosios operacinės priemonės, skirtos užkirsti COVID-19 infekcijos plitimą humanitarinėje aplinkoje” dokumente plačiai nagrinėjamos galimos perspektyvos įkurti stovyklas humanitarinėse aplinkose, siekiant suvaldyti ligos plitimą. Ši taktika vadinama apsauginiu požiūriu. Pažymima, kad toks požiūris niekuomet nebuvo faktiškai dokumentuotas, todėl kelia pagrįstų nuogąstavimų bei klausimų dėl realaus pritaikomumo. Dokumento tikslas yra išryškinti galimus tokių praktikų pritaikymo sunkumus bei iššūkius, atsižvelgiant į empirinių duomenų trūkumo faktą.
Dokumente teigiama, jog apsauginio požiūrio taikymo tikslas yra sumažinti sunkių COVID-19 užsikrėtusiųjų ligonių skaičių, sumažinant, apribojant ar visiškai limituojant kontaktą tarp potencialių didelės ir mažos rizikos pacientų. Šiuo atveju, didelei rizikai priskiriami individai būtų laikinai atskiriami vadinamosiose žaliosiose zonose, kurios galėtų skirtis pritaikomumo lygiu ir būti tiek atskiras namų ūkis, tiek ir visa namų bendruomenė ar stovykla. Taip atskirti asmenys turėtų minimalų kontaktą su žemos rizikos asmenimis.
Skelbiama, kad dabartiniai duomenys rodo, jog vyresni žmonės ir žmonės, turintys rimtų sveikatos problemų yra priskiriami didesnės rizikos kategorijai, tačiau humanitarinės aplinkos bendruomenėse, pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklose, tokių asmenų skaičius yra itin mažas. Todėl, saugumo požiūris rekomenduojamas mažesnę populiacijos dalį atskiriant nuo likusios, siekiant sumažinti ilgalaikių ribojimų šansus. Pabrėžiama, kad tokia atskirtis turėtų veikti kaip apsauga ir pačioms rizikos grupėms.
Plačiai visuomenėje nuskambėjusios stovyklos idėja, apimtų galimą visą naują bendruomenę su mokyklomis, bendro naudojimo pastatais. Tokiose bendruomenėse galėtų apsigyventi apie 50 asmenų vienoje žalioje zonoje. Teritorijose būtų vienas atvykimo punktas, skirtas maisto ir kitų naudingų bei būtinų daiktų gavimui. Susitikimo punktas būtų vieta, kurioje galėtų apsilankyti svečiai: asmenys, priklausantys mažai rizikos grupei, tačiau toliau šio taško jie įžengti negalėtų. Bendraujant turėtų būti laikomasi 2 metrų socialinės distancijos[3].
Užsimenama ir apie tai, jog apgyvendinimas stovyklose turėtų trukti bent 6 mėnesius, iki tol kol normalizuosis sveikatos sistemos apgultis bei sumažės hospitalizuotų asmenų skaičius arba kol nebus pristatyta efektyvi vakcina, kitas medikamentinis gydymas. Jei susirgimų skaičius natūraliai atslūgtų, stovyklų veikimas taipogi galėtų būti stabdomas.
Galiausiai pažymima, jog minimų stovyklų įkūrimas bei pasirengimas asmenų apgyvendinimui, turėtų būti atsargus planavimo procesas, kuriam reikėtų papildomų išteklių, nuostatų laikymosi, įvairių sektorių bendro koordinacinio darbo. Galimos asmenų fizinės ir psichologinės traumos ir sunkumai taip pat turėtų būti įvertinti. Dėl dalies visuomenės jautrumo tokiems įvykiams, galima nauda ir socialiniai bei finansiniai klausimai turėtų būti analizuoti.
Apsauginis atskirties metodas turi būti taikomas profesionaliai bei etiškai
Apsauginės atskirties požiūrio laikomasi siekiant sumažinti užsikrėtusiųjų skaičių. Vis tik, specialistai išskiria, jog tokie ribojimai keičia finansinį šalies, vietovės ar bendruomenės klimatą. Atskirta zona negali išlikti finansiškai pajėgia ilgą laiko tarpą, nors įprastai, tokie ribojimai ir yra taikomi ne trumpesniam nei 6-ių mėnesių laikotarpiui. Dėl to, alternatyvus situacijos valdymo būdas visuomet yra laukiamas ir labiau tinkamas[4].
Be kita ko, asmenų atskyrimo praktika turėtų būti taikoma tik realiai atitinkant situacijos rimtumą ir bendrą teritorijos kontekstą. Jei tokių ribojimų vis dėlto prisireikia, individams svarbu suteikti konkrečią ir aiškią informaciją, komunikuoti su vietos pareigūnais bei pačiais žmonėmis.
Vis tik, bene svarbiausiu faktoriu tokiose situacijos tampa žmogaus gerovė, kuri būtų paveikiama. Atskirti žmonės gali išgyventi daugybę neigiamų emocijų, ypač, jei būtų atskirti nuo savo šeimų bei artimųjų. Neigiamų emocijų persisunkę žmonės lengviau pasiduoda baimei ir agresijai, todėl, pavyzdžiui, stovyklų atvejais, gali kilti nesutarimai, ginčai, net riaušės. Tiesa, svarbu pažymėti, jog duomenų, kad COVID-19 kontekste tokia atskyrimo taktika jau buvo pritaikyta ir vykdyta, nėra.
