Žmonės pieno produktus perka vangiau, o ūkininkai baiminasi, kad pieno supirkimo kainos gali kristi dar labiau
Lietuvos pienininkai stebi sumenkusį gyventojų pieno produktų vartojimą ir skundžiasi, kad pieną prekybininkai superka vis mažesnėmis kainomis, tačiau prekybos lentynose sumenkusių įkainių pirkėjai nejaučia, todėl iš esmės prekių ir toliau neperka. O štai prieš didžiųjų prekybos tinklų savivalę valdantieji linkę užmerkti akis, todėl galiausiai kenčia tiek pirkėjai, tiek ūkininkai, ant kurių pečių užkraunami visi padidėję mokesčiai. Tačiau išradingesni gyventojai jau dalinasi būdais, kaip sutaupyti ir tuo pačiu mėgautis kokybiškais maisto produktais kiek įmanoma labiau apeinant didžiuosius prekybos centrus.
Pienininkyste užsiimančių ūkių atstovai tikina, kad jiems užsidirbti ir išgyventi yra visai kitokios sąlygos nei prekybos centrams, mat pieną ir jo produktus perdirbėjams jie tiekia prisiimdami išaugusius energijos išteklius ant savo kuprų, o šie, vietoje to, kad mokėtų adekvačius įkainius, situacija manipuliuoja, todėl pirkėjai ir toliau vos priartėję prie pieno skyriaus, dažnai apsigalvoja ir nebeperka nieko iš pieno produktų. Kodėl? Todėl, kad paprasčiausiai jų nebeįperka.
„Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa teigė, kad pernykščiai metai pardavimų prasme buvo daug geresni ir galbūt net geriausi per pastarąjį dešimtmetį, tačiau dabar esą regima pieno pramonės griūtis[2].
Anot jo, smarkiai keičiasi ir prekių įkainiai. Štai eksportuojamo sūrio kilogramas dar rudenį esą kainavo apie 5 eurus, o dabar jo kaina nesiekia net 4 eurų. Kainos greitai krenta, o pirkėjai gaminių ir toliau neperka, mat laukia dar didesnio kainų kritimo.
D. Trumpa pastebėjo, kad pirkėjų elgesys pasikeitė visoje Europoje – štai Italijoje vartojimas sumažėjo ne keliais, bet beveik dešimčia procentų. Toks elgesys, pasak D. Trumpos, suprantamas, mat žmonės turi mažiau laisvų pinigų, kai pakilo ne tik energetinių išteklių, bet ir paskolų kainos.
Dėl pakilusių kainų perka mažiau maisto produktų
Didžiųjų šalies prekybos centrų tinklų atstovai pastebėjo, kad pakilus kainoms ne tik pieno produktų, bet ir kitų maisto produktų pirkimas gerokai susitraukė. „Rimi Lietuva“ atstovės Gabrielės Šerėnienės teigimu, pernai metais buvo stebėtas didžiulis maisto prekių kainų šuolis, o ypatingai – pieno produktų, todėl esą buvo stebėtas būtent jų didžiausias paklausos kritimas. Pasak jos, pirkėjai vis dažniau renkasi akcijines arba iš esmės pigesnes prekes[2].
„Norfos“ atstovas Darius Ryliškis pastebėjo, kad lyginant pernai metus ir 2021-uosius, buvo skaičiuojamas 4 proc. pieno produktų pardavimų kiekio kritimas. Tai D. Ryliškis siejo ne su išaugusiomis kainomis, bet su galimybėmis po pandemijos vėl laisvai lankytis restoranuose.
Komunikacijos specialistė Vitalija Jankauskaitė pastebėjo, kad čia galime regėti tik nežmonišką prekybcentrių grobuoniškumą ir norą sunaikinti mažuosius ūkininkus. Jos žiniomis, ūkininkas šiuo metu už litrą pieno vidutiniškai gauna 0,35 centus: įkainis didiesiems siekia 0,40 ct/l, mažiesiems – 0,24 ct/l. Ir ši kaina – nuolat krenta.
V. Jankauskaitė svarstė, jei pieno supirkimo kaina su viskuo atsieina 0,50 centų, tai kaipgi susidaro tas vienas euras, už kurį pirkėjui siūlomas pienas parduotuvių šaldytuvuose? Politikė svarstė, ar prie to nebus prisidėjęs prekybininkų godumas, mat „Lidl“ esą galima rasti ir pigesnio pieno.
Vos per dešimtmetį Europoje neliko 3 milijonų ūkių
Tačiau su didelėmis problemomis susiduria ne tik Lietuvos pieno ūkiai. Vieša paslaptis, kad Europoje ūkininkai ne tik neskatinami plėsti savo ūkių, bet dar ir nuolat sunkinamos sąlygos jiems, dėl ko galiausiai jų gretos traukiasi.
Regionų komitete vykusioje plenarinėje sesijoje Briuselyje ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis teigė, kad nuo 2010 iki 2020 metų ūkių skaičius Europoje sumažėjo nuo 12 iki 9 milijonų, kas reiškia, kad kasdien išnyksta beveik 800 ūkių[4].
Komisaras pridūrė, kad ūkių skaičius tendencingai mažėja visose Europos šalyse išskyrus Čekiją. Lyginant su 2010-aisiais, gyvulininkystė Europoje esą sumažėjo 7 proc., o dirbamos žemės plotai – per 1 proc., kas skaičiais reikštų 1,5 mln. ha, neįtrauktų į žemės ūkio gamybą.
„Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje maisto eksportuotoja. Šio eksporto vertė – maždaug 184 mlrd. Eur per metus. Todėl artimiausiu metu nėra jokios neišvengiamos grėsmės ES aprūpinimo maistu saugumui. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje susiduriame su iššūkiu stiprinti Europos žemės ūkį ir remti jį dar stipriau nei dabar“, – teigė J. Wojciechowskis[4].
Dalinasi patarimais, kaip sutaupyti apsiperkant ir įsigyti geros kokybės produktus
Vienas iš būdų kaip mums patiems remti tiek pieno, tik kitus Lietuvos ūkius, o ypač smulkiuosius ar šeimos ūkius, pirkti jų produkciją turgeliuose, mažose krautuvėlėse ar ieškoti būtent mažųjų ūkių gaminamų produktų net ir tų pačių prekybos centrų lentynose.
Kol prekybininkai kelia kainas, išradingesni gyventojai jau yra atradę savo būdų, kaip sutaupyti maisto produktams ir kiek įmanoma labiau aplenkti prekybos centrus. Tinklaraštininkas Linas Karpavičius pasidalino savo atrastais būdais, padėsiančiais ne tik išgyventi sunkmetį, bet ir tausoti sveikatą nekemšant į savo organizmą šlamšto:
- Vietoje baltos forminės duonos rinktis juodą. Kuo juodesnė – tuo sveikesnė.
- Pirkti tik aiškiai įvardintą aliejų (rapsų, saulėgrąžų ir kt.) ir vengti augalinio aliejaus.
- Pirkti tik aiškiai įvardytą sviestą, o ne jo gaminius. Vengti margarinų ir tepiųjų riebalų mišinių. Sviestą galima nesunkiai pasigaminti ir pačiam: į blenderį supilant grietinėlę, pripjaustant česnako, krapų, įdedant truputį druskos ir masę suplakant.
- Pieno produkciją pirkti iš smulkesnių gamintojų (Vilkyškių, Kelmės, Žagarės pieninių, „Šaltekšnio“, Ilzenbergo dvaro), kurie dar nėra įvaldę technologijos, leidžiančios išskirti naudingas medžiagas, kurios vėliau atsiduria produktuose, kurie yra skirti išrankesniam pirkėjui arba eksportui.
- Grietinę rinktis tik natūralią ir vengti grietinės ir augalinių riebalų mišinių.
- Nesirinkti sūrio gaminių.
- Jogurtą rinktis tik natūralų.
- Atidžiai rinktis kiaulieną – jokiu būdu nesirinkti vakuumuotos produkcijos, o kilmės šalis turi būti tik Lietuva. Geriausia yra skerdiena, kuria prekiauja „Norfa“.
- Paukštieną rinktis tik lietuvišką ir be antibiotikų.
- Renkantis mėsos gaminius svarbu žiūrėti, kad į sudėtį neįeitų jokie skonio stiprikliai: E621 ir E645 bei kiti, kurių pirmas skaičius prasideda šešetu, kas reiškia mononatrio gliutamatą. Nesant šio skonio stipriklio, produkto sudėtis dažniausiai pagerėja – joje būna daugiau mėsos.
- Rinktis prieskonius, kuriuose nėra druskos ir skonio stipriklių.
- Kiaušinius iš prekybos centrų verčiau rinktis tik lietuviškus.
- Perkant šaldytus koldūnus svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį – įdaras turi būti ne mažiau 40 %, įdaro konsistencija – ne mažiau 50 % kiaulienos ir jautienos.
- Renkantis pomidorų padažą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pomidorų pasta jame turi sudaryti ne mažiau kaip 40 % padažo sudėties.
- Nepirkti kečupo.
- Nepirkti majonezo.
- Natūraliai fermentuotas vynas pasiekia alkoholio koncentraciją intervale nuo 9,5 % iki 11,5 %. Jei ši koncentracija yra mažesnė, tai jau yra vyno gėrimas – vynas, praskiestas sultimis ar vandeniu. Jei koncentracija didesnė – tai buvo pasiekta cukraus pagalba.
- Rinktis amerikietišką ar kanadietišką viskį bei burbonus ir jokiu būdu nepirkti viskio, jeigu pirmas barkodo skaičius yra trejetas. Jis reiškia, kad viskis buvo išpilstytas Prancūzijoje, jam buvo suteikta prancūziška kilmė, tačiau realiai nėra aišku, iš kur jis atvežtas.
- Nepirkti vaisvandenių ir sulčių, kurie yra perpildyti cukrumis ir saldikliais.
- Lietuvoje auginami obuoliai, morkos, bulvės, česnakai, kopūstai, svogūnai, agurkai yra žymiai naudingesni mūsų organizmui nei atvežtiniai.
L. Karpavičius taip pat pasidalino puikiu patarimu, kaip geresnės kokybės produkcijos įsigyti gerokai pigiau – tam yra nukainotų prekių skyreliai, kuriuose galima rasti tikrų „perliukų“.
