Apkeliavęs pusę pasaulio, pasirinko Lietuvą
Lietuvoje jau aštuonerius metus gyvenantis indas Harbhajanas Singhas Bagga įsitikinęs, kad Lietuva – itin saugi ir rami šalis, o jos žmonės – paprasti ir draugiški. Daugybę šalių aplankęs vyras pamilo būtent Lietuvą ir nusprendė čia persikelti bei pradėti verslą.
Džalandharo mieste Pandžabo valstijoje gimęs ir užaugęs vyras pabaigęs vidurinę mokyklą gavo pasiūlymą studijuoti Vokietijoje – persikėlęs į Frankfurtą prie Maino Frankfurto taikomųjų mokslų universitete įgijo aviacijos inžinieriaus specialybę ir tuomet net 35 metus dirbo skirtinguose oro uostuose – iš pradžių Frankfurto, vėliau Hanoverio ir Hamburgo. Vyras atostogų vis grįždavo į Indiją, ten sukūrė šeimą, tačiau su žmona kone visą vedybinį gyvenimą gyveno skirtinguose žemynuose – vykti į Vokietiją jo žmona nenorėjusi.
„Europoje tai nėra įprasta, tačiau Indijoje taip gyvena daug šeimų: žmona su vaikais lieka namuose, o vyras dirba kitame mieste ar net kitoje šalyje, – paaiškino pašnekovas. – Mano žmona buvo labai religinga, todėl, nors ir buvo galimybė, važiuoti iš Indijos nenorėjo, o kai susilaukėme vaikų, norėjome, kad jie gautų išsilavinimą būtent Indijoje.“
Kad galėtų dažniau aplankyti savo šeimą, H. S. Bagga nuolat dirbdavo viršvalandžius ir taip sukaupdavo net keturis mėnesius atostogų per metus.
„Į Indiją skrisdavau du-tris kartus per metus, ir pabūdavau ilgėliau, o likusį laiką skirdavau kelionėms – esu aplankęs beveik visas Europos šalis, daug – net po kelis kartus, lankiausi ir kituose žemynuose – iš viso esu aplankęs beveik šimtą šalių“, – sakė vyras. Kadangi dirbo aviacijos srityje, keliauti jam buvo labai nebrangu.
Visgi po daug metų gyvenimo Vokietijoje vyras ėmė ilgėtis šeimos ir tėvynės, tad apsisprendė karjerą nutraukti ir grįžti į Indiją. Savo gimtajame mieste jis pradėjo ūkininkauti – augino pašarą galvijams, t.p. įkūrė kalbų mokyklą. Tačiau prie europietiškos sistemos pripratusiam vyrui tėvynėje nebuvo lengva.
„Indijoje vyrauja korupcija, visą laiką reikia ieškoti būtų kaip suktis, apeiti įstatymus. Man tai netiko“, – kalbėjo jis. Visgi, grįžti į Europą tuo metu minčių nebuvo. Tačiau viskas apsivertė, kai į vyro įkurtą mokyklą dėstyti anglų kalbos atvažiavo jauna mokytoja iš Lietuvos. Ji Harbhajanui daug pasakojo apie šalį, rodė nuotraukų ir net įkalbėjo nuvykti aplankyti.
„Nors Europą buvau išmaišęs skersai-išilgai, Lietuvą kažkodėl vis praleisdavau, – prisipažino jis. – Tačiau atvykęs iškart susižavėjau. Mažytė šalis su puikiais žmonėmis. Tąkart Lietuvoje praleidau 20 dienų, iš pradžių keliavau, vėliau aiškinausi kaip būtų įmanoma įkurti čia verslą.“
Kai sužinojo, kad tai nėra labai sudėtinga, labai apsidžiaugė.
Parduotuvę pavadino savo šeimos vardu
Grįžęs į Indiją per metus sutvarkė reikalingus dokumentus, jog savo verslą perleidžia sūnui, ir jau kitais metais atvyko į Lietuvą bei Vilniuje netoli Kalvarijų turgaus atidarė indiškų prekių parduotuvę „Baggas“.
„Parduotuvę pavadinau savo šeimos vardu – taip mano šalyje įprasta. Ši pavardė Indijoje yra gana dažna ir laikoma kilminga. Man garbė ją garsinti taip toli nuo tėvynės“, – kalbėjo vyras.
Į Lietuvą H. S. Bagga ėmė vežti indiškus prieskonius, padažus, įvairius pusfabrikačius, arbatą, ajurvedines medicinos priemones, smilkalus, drabužius, papuošalus, aksesuarus, verslas klestėjo.
Tačiau 2019 m. parduotuvė sudegė. „Kaimynai įtarė, kad gal kažkas padegė, tačiau policija įkalčių nerado“, – kalbėjo vyras. Kurį laiką jis buvo labai nusiminęs ir norėjo pailsėti, vėliau prasidėjo karantinas, tad dirbti vėl negalėjo, visgi šiemet vėl atidarė parduotuvę – kitoje gatvės pusėje nei buvusioji, tiesa, gerokai mažesnę.
„Lietuviai mėgsta aštriai – mano prieskonių, padažų nusipirkti atvyksta net iš kito miesto galo. Jų Lietuvoje daugiau niekas neturi. Daug lietuvių yra lankęsi Indijoje, ragavę indiško maisto, tad jo nori ir sugrįžę į namus, – sakė vyras. – Kita itin populiari prekė yra smilkalai. Aš prekiauju tik natūraliais.“
Užsukusiems į parduotuvę vyras pataria kaip gaminti indišką maistą, pasidalina receptais – maisto gaminimas yra vienas iš jo hobių. Būtent todėl planuoja atidaryti dar ir indiško maisto užkandinę. „Šiuo metu ieškau patalpų tame pačiame rajone – gyvenu visai prie pat savo parduotuvės, noriu, kad ir užkandinė būtų netoliese“, – aiškino jis.
Vyras išpažįsta sikhizmą, yra vegetaras nuo gimimo.
„Nesu nė karto gyvenime ragavęs mėsos, žuvies, jūros gėrybių, kiaušinių, alkoholio“, – sakė jis. Išvardinti dalykai sikams yra draudžiami. Sikų šventyklos garsėja tuo, kad visus užsukusius pavaišina maistu – nesvarbu kokią religiją jie išpažintų.
„Ši tradicija mums yra labai svarbi. Visų pavaišinti man nepavyks, tačiau užkandinėje maistas bus parduodamas labai žemomis kainomis, o porcijos bus didelės – tokią suvalgęs žmogus jausis sotus visą dieną. Maistas bus tik vegetariškas“, – žadėjo jis ir pridūrė, kad pelnas jam nebėra svarbu, jis jau turėjo galimybę užsidirbti, o dabar nori tarnauti dievui bei žmonėms.
Susidraugavo net su Šnipiškių chuliganais
Lietuvoje indas greitai pritapo.
„Žmonės čia taikūs, o apie indus yra geros nuomonės. Gatvėje prie manęs dažnai kas nors prieina ir sudėję rankas nusilenkia – matyt yra buvę Indijoje, ar tokį pasisveikinimo būdą matę filmuose“, – spėjo H. S. Bagga. Lietuvius jis įvardino kaip labai draugiškus, bet kuklius žmones.
„Netiesa, kad lietuviai šalti, jiems tiesiog reikia šiek tiek daugiau laiko“, – įsitikinęs indas.
Nuo pat atvykimo į Lietuvą jis gyvena Šnipiškių rajone. Pasak vyro, nors šio rajono reputacija – prasta, jokių problemų nebuvo kilę, ir net rajono chuliganai su svetimšaliu elgiasi pagarbiai. „Gal mano, kad esu koks guru ar burtininkas. Visada vaikštau su turbanu – tai sikų ženklas, taip pat auginu ūsus ir barzdą“, – sakė indas. Per tiek metų jis sakosi susipažinęs su daugybe Šnipiškių gyventojų, ir su čia veikiančių verslų savininkais, dėl to jaučiasi dar saugiau. „Šis rajonas man labai patinka, niekur nenoriu iš jo keltis“, – tvirtino jis.
Indą Lietuvoje dažnai kviečia filmuotis kino ir televizijos filmuose, reklamose. Jis tai noriai daro.
Harbhajano šeima – išsibarsčiusi po visą pasaulį: vienas sūnus liko Indijoje, dukra apsigyvenimo Jungtinėje Karalystėje, o dar vienas sūnus yra JAV. Vyras turi jau šešis anūkus, tiesa, dar ne visus yra gyvai matęs – anksčiau su vaikais susitikdavo gana dažnai, tačiau prasidėjus karantinui keliauti tapo sudėtinga.
„Kai persikėliau į Lietuvą, jau ir žmona buvo pakeitusi nuomonę apie svečius kraštus – žadėjo, kad atvažiuos gyventi su manimi, deja, netrukus susirgo plaučių uždegimu ir mirė“, – kalbėjo vyras. Nors jo artimieji – toli, indas vienišas nesijaučia – Lietuvoje surado artimų draugų, be to išaugo ir Lietuvoje gyvenančių indų bendruomenė.
Anot jo, kai čia atsikraustė, buvo kone vienintelis indas visoje šalyje, o dabar jų Lietuvoje – jau netoli tūkstančio.
„Didžioji dalis – Vilniuje. Jauni žmonės atvyksta čia studijuoti, taip pat daug indų Lietuvoje dirba programuotojais. Indija paruošia labai daug programuotojų, kurių pasaulyje trūksta“, – pasakojo jis. Didžioji dalis čia gyvenančių indų žino „Baggas“ parduotuvę, užsuka, kai pasiilgsta tradicinio indiško maisto, o kartais į Harbhajaną kreipiasi ir įvairių patarimų – juk jis čia gyvena ilgiausiai.
Laisvalaikiu indas užsiima joga ir medituoja, taip pat pasikviečia svečių – jiems gamina ne tik indišką maistą, bet ir lietuviškų šaltibarščių, cepelinų.
„Ypač dabar, vasarą, šaltibarščius gaminu bent kartą per savaitę. Tiesa, kiaušinių į juos nededu. O cepelinus gaminu su varške, – kalbėjo vyras. – Vegetarinė mityba, joga ir meditacija yra į naudą. Pažiūrėkite, koks esu sveikas. Man 72 metai, bet daug kas teduoda 50, visiškai nesergu. Tiesa, atmintis – jau kiek prastesnė, lietuviškai esu pramokęs, bet vis užmirštu žodžius – lietuvių kalbos žodžiai yra labai ilgi“, – šypsojosi pašnekovas. Jis būtų ne prieš susirasti draugę, tačiau ji taip pat turėtų būti vegetarė, nevartoti alkoholio.
