<h2>Lietuvos kinas puikiai atspindi visuomenės veidą</h2>
<p>Kinas yra tam tikra nacionalinio paveldo dalis. Juk per filmus atsispindi tautinis mentalitetas, vertybės, požiūris į gyvenimą. Kino juostoje matomi ne tik istoriniai elementai bei patirtys, bet ir šalies architektūra, kasdienio gyvenimo realijos. Filmai yra dalis tautinio kultūrinio naratyvo, kitaip tariant, jie pasakoja šalies istoriją.</p>
<p>Kiekvienos šalies kine atsispindi tautinis naratyvas, tad filmai ir yra tokie išskirtiniai. Pavyzdžiui, amerikiečiai linkę vaizduoti save kaip karo herojus: iš pradžių, sutramdžiusius pilietinį karą, vėliau, siejančius taiką Vietname, Afganistane[1]. Tuo tarpu Rusijos kinas yra brutalesnis, tačiau kartu ir grynesnis. Nors militaristinė tematika taip pat yra mėgiama, herojai čia gali būti ir smurtaujantys ar taurelės pakilnoti nevengiantys vyrai. Viskas nėra tobula, tačiau kartu, atrodo realiai.</p>
<p>Lietuvos kinas ilgą laiką buvo veikiamas rusiškos įtakos: dešimtmečiai okupacijos padarė savo. Vis tik, vaduojantis iš priespaudos ir linkstant prie vakarų, mūsų tautinis naratyvas tarsi išsikreipė. Dabar populiaru sakyti, kad yra tarsi dvi Lietuvos: turtingųjų ir visiškai nuskurdusių, Vilniaus ir likusios šalies. Tą patį galima pasakyti apie lietuviškąją kino industriją.</p>
<p>Dabar galime pastebėti dvejopas istorijas. Tai ir tarpukario ar pokario įvykių įkvėptos dramos, kuriose pasirenkamas herojiškos aukos naratyvas. Kita keliu žengia kontraversiškų filmų kūrėjai, nusižiūrėdami rusišką brutalumą ir amerikietišką pop-kultūros „kičą" bei sukurdami tarsi tarpinį produktą, kuris puikiai iliustruoja Lietuvos buvimą rytų ir vakarų pasaulio kryžkelėje. Vis tik, net ir tokia kino revoliucija pastebima tik pastaraisiais metais. Iki tol, kinas buvo tarsi užsnūdęs pernelyg ilgu žiemos miegu, nors talentingų aktorių ar režisierių, regis, netrūksta.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/anika-mikkelson-dwyjy9ziif8-unsplash.jpg" alt="Filmai" /></p>
<h2>Dėl komercinės sėkmės kovoja brutali realybė ir pilietinis patosas</h2>
<p>Lietuvos kinas busti pradėjo 2006-ais, kai režisierius Emilis Vėlyvis pristatė pirmąją „Zero" trilogijos dalį „Zero: Alyvinė Lietuva". Jau iškart buvo aišku, kad kinas Lietuvoje tampa vis labiau postmodernus, o E. Vėlyvio kūriniuose buvo pastebima ir akivaizdi Quentino Tarantino įtaka. Pirmoji „Zero" dalis parodė brutaliai realų gyvenimą: apgriuvusius pastatus ir gatves, girtuoklystės lygį, žmonių tamsumą, korupciją ir degradaciją[2]. Vis tik, su šiuo filmu ir prasidėjo komercinio lietuviško kino aukso amžius. </p>
<p>„Zero 2" pasirodė 2010-ais ir tapo jau kur kas rimtesniu projektu. Šiame filme vaidino ir puikiai žinomi aktoriai: Ramūnas Rudokas, Vytautas Šapranauskas, Inga Jankauskaitė, Saulius Siparis. Paskutinė trilogijos dalis, „Zero 3" sukvietė ir daugybė šou pasaulio veidų: čia pasirodė ir Gytis Ivanauskas, atlikęs „Lolitos Zero“ vaidmenį, ir Edmundas Jakilaitis, Juozas Statkevičius, Egidijus Dragūnas-SEL.</p>
<p>Visos trys „Zero" juostos nestokojo juodo humoro, vulgarumo, brutalumo. Tai lyg ir savikritika bei saviironija mūsų kultūrai, kartu, filmai nenukrypsta ir nuo pasaulinių standartų. Tiesa, šiuolaikinio lietuviško kino negalime įsivaizduoti ir be to paties E.Vėlyvio režisuoto filmo „Redirected / Už Lietuvą!". Čia pagrindinius vaidmenis atliko ne tik populiariausi Lietuvos aktoriai, bet ir užsienio, pavyzdžiui, Vinnie Jones. Šie filmai tapo tarsi atskiru žanru, apjungiančiu veiksmą, įtampą, kriminalinį pasaulį, seksą ir žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių gyvenimus.</p>
<p>Visiškai kitame lietuviško kino spektro gale yra „Tadas Blinda. Pradžia", kurio premjera įvyko 2011-ais. Šis filmas tapo pirmuoju lietuvišku nuotykiniu istoriniu veiksmo filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje, tačiau tikriausiai kiekvienam lietuviui šis pasakojimas nėra naujas. Filmas paremtas R. Šavelio romanu tuo pačiu vardu ir prieš beveik 40 metų pasirodžiusiu TV serialu. Juosta sulaukė didžiulio pasisekimo ir įkvėpė kino režisierius laikytis panašios, istorinės – pilietinės tematikos krypties.<sup id="cite_ref-1" class="reference"></sup></p>
<p>Vėliau sekė ir „Eksursantė“ (2013 m.), ir „Emilija iš Laisvės alėjos“(2017 m.) arba „Pelėdų kalnas“ (2018 m.). Nors filmai ir aktoriai skirtingi, tačiau visus juos vienija panaši varomoji jėga. Praeitis čia yra beveik visuomet idealizuojama ir šlovinama. Jaunimas buvo drąsus ir pasiruošęs mirti už tėvynę. Laisvė buvo vienintelė siekiamybė, svarbesnė net už gyvybę. Pagrindiniai veikėjai čia beveik tobuli: atrodo, kad mūsų pilietinių kovų herojai buvo beveik šventieji: empatiški, dori žmonės, kas iš tiesų, skamba nerealiai[3]. Vis tik, didžiulė našta krintanti ant tokių filmų kūrėjų pečių neleidžia istorinių asmenybių ar didvyrių vaizduoti kontraversiškai. Juk kitu atveju gali būti susietas su Lietuvai nepalankių jėgų politika.</p>
<p>Nors tokie filmai turėtų įkvėpti pilietiškumo, dažniausiai jie tampa proga imtis lietuviams mėgstamo aukos naratyvo, apraudant skaudžius praeities įvykius. Regis, vienintelis tautinio naratyvo bruožas yra tas, kad kažkada buvome okupuoti. Kita vertus, per valstybines šventes lengvai užsipildo televizijos programa: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją – Tadą Blindą televizoriaus ekranuose tikrai išvysite.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jeremy-yap-j39x2xx_8cq-unsplash-1.jpg" alt="Kino industrija" /></p>
<h2>Nekomercinis kinas puikiai vertinamas užsienyje</h2>
<p>Ne visi lietuviški kino industrijos kūriniai yra komerciniai produktai. Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių meninis kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Lietuviškų filmų premjeros įvyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne[4].</p>
<p>Štai ir visai neseniai nuaidėjusiame 78-ajame Venecijos kino festivalyje, lietuvių režisieriaus Lauryno Bareišos debiutinis pilnametražis filmas filmas „Piligrimai“ išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu[5]. Filmo „Piligrimai“ veiksmas vyksta Karmėlavoje ir pasakoja apie du asmenis, kurie atvyksta į miestelį, kur buvo nužudytas jiems artimas žmogus.</p>
<p>Tarptautinėje arenoje vertinami ir dokumentiniai lietuvių kūrėjų darbai. Meilė kinui bei kūrybai pastaraisiais metais skatinama ir filmų festivalių rengimu, ir diskusijomis apie kino kokybę. Nors ilgą laiką atrodė, kad kinas Lietuvoje buvo miręs, dabar matome, kad talentingų kūrėjų ir įdomių idėjų yra. O kiekvienas žiūrovas jau atsirenka, kas jam tinka ir patinka.</p>
