Kodėl nuo Kūčių stalo dingo mėsa?
Švenčių tradicijos bėgant metams keičiasi, tačiau iki šiol lietuviai Kūčių vakare stengiasi suburti šeimas prie bendro šventinio stalo.
Nuo seno Lietuvoje Kūčių vakarienei ruošiama 12 patiekalų. Ją ankstesniais laikais būdavo pradedama valgyti tik užtekėjus Vakarinei žvaigždei, o vakarieniauti būdavo kviečiami ir kaimynystėje gyvenantys bešeimiai žmonės, samdiniai. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis šeimos narys garsiai melsdavosi ir visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos ir laimės. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir maisto gamybai
Senais laikais susėdę prie stalo lietuviai pirmiausia valgydavo kūčią – tai būdavo pagrindinis patiekalas gaminamas iš javų, kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių sumaišytų su medumi saldintu vandeniu. Populiarus patiekalas buvo ir avižinis kisielius, barščiai su grybais, maltiniai – gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Pastaruosius vėliau pakeitė kūčiukai.
Kadaise per Kūčias buvo valgoma ir mėsa, tik katalikų religijos veikiama ši tradicija Lietuvoje išnyko. Tuomet mėsą pakeitė žuvis. Ypač būdavo mėgiama lydeka, mat tai buvo vaisingumo simbolis.
Šventinis stalas neapsieidavo ir be grucės košės iš miežinių kruopų, kuri būdavo valgoma su aguonų pienu[1].
Kaip Kūčios švenčiamos kitose valstybėse?
Daugelyje kitų katalikiškų šalių – Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Meksikoje pagrindiniai Kūčių valgiai pradedami valgyti tik po vidurnakčio pamaldų. Lietuvoje, Danijoje, Belgijoje ir Suomijoje Kūčių valgiai valgomi vakare, o po jų gali būti einama į šventovę melstis[2].
Kūčių vakarienės metu 12 patiekalų tiekiama ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Šis skaičius simbolizuoja 12 apaštalų, o pagal senovinį pagonišką aiškinimą – 12 mėnesių.
Vis tik, ne daug kur per Kūčias įprasta valgyti pasniko patiekalus iš žuvies ar grybų. Kuboje, Dominikoje ar Puerto Rike pagrindinis Kūčių patiekalas yra kepta kiauliena.
Prancūzijoje ir prancūzakalbėse valstybėse per Kūčias tradiciškai valgoma ilgai trunkanti vakarienė, vadinama réveillon. Tai reiškia – išlikti budriam, neužmigti. Susirinkę prie stalo privalo sulaukti vidurnakčio. Vakarienės metu čia valgomi pakankamai prabangūs patiekalai – austrės, omarai, kaštainiais pagardinta kalakutiena, kepamas mėsos pyragas. Neapsieinama ir be desertų, kurių Prancūzijos Provanso regione paprastai patiekiama 13.
Tradicinis Kūčių valgis Vokietijoje yra karpis, taip pat gaminamos bulvių salotos, daržovių sriuba.
Danijoje Kalėdų išvakarėse kepama antis, žąsis, kalakutas, o kartais ir kiauliena. Desertui čia tradiciškai patiekiamas ryžių ir migdolų pudingas su vyšnių padažu.
Ispanijoje per Kūčias valgomos jūros gėrybės, tačiau kartais kepama ir ėriena. O štai Pietų Anglijoje
Kalėdų išvakarėse ypatinga vakarienė neruošiama. Paprastai ši diena skiriama namų, bažnyčios puošimui, kalėdinių valgių ruošimui. Tą vakarą vaikai Kalėdų seneliui palieka mėsos pyragėlių, vyresnės kartos atstovai – brendžio, o šiaurės elniams, traukiantiems pilnas dovanų roges – morkų.
Italijoje Kalėdų išvakarės vadinamos „Septynių žuvų švente“ (festa dei sette pesci). Šią dieną gaminami septyni jūros gėrybių patiekalai. Skaičius 7 čia simbolizuoja septynis Romos katalikų bažnyčios sakramentus[3].
Kūčios įtrauktos į Lietuvos nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, lietuviai – vieni iš nedaugelio, kurie prieš Kalėdas sėda prie Kūčių stalo ir laikosi savitų papročių ir tradicijų. Todėl 2017 metais Kūčios net buvo įtrauktos į Lietuvos nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.
„Kūčios – didžiausia mūsų metų šventė. Tai mūsų padėkos diena, kada mes dėkojame už gyvenimą, kurį gavome iš Dievo kūrėjo“, – teigė etnologė.
Neretai sakoma, kad Kūčias švenčia tik lietuviai ir lenkai, tačiau pamirštama, kad ši šventė ne ką mažiau svarbi ir stačiatikiams. Anot etnologės, jie taip pat švenčia Kūčias, tik tai daro dviem savaitėmis vėliau, nes savo laiką skaičiuoja pagal senąjį Julijaus kalendorių. Vis dėlto, nepaisant mūsų šalies regioninių savitumų, Kūčių prasmė ir pagrindinės apeigos visur yra tokios pat.
Tradicinių patiekalų savitumai Lietuvos regionuose
„Kūčių stalui visi ruošia gėrybes, kurias pavyko sukaupti iš visų metų derliaus. Šaltą žiemą susėdame su artimaisiais prie stalo, kalbame padėkos maldą už tai, ką gavome, ir meldžiamės, kad kitais metais būtų taip pat“, – pasakojo G. Kadžytė.
Kūčių šventės šalies regioniniai skirtumai labiausiai atsispindi pažvelgus į atskirų vietovių Kūčių stalą, jo padengimą. Dzūkijos kraštuose ant Kūčių stalo puikuodavosi patiekalai su įvairiais grybais ir uogomis.
„Ten, kur derlingos žemės ir auga daug javų, be abejo, daugiausia ant stalo būna įvairių grūdinių patiekalų. Tarp jų žinomiausias – kūčia ir kūčiale vadintas patiekalas iš įvairių grūdų, kuris vėliau transformavosi į kviečių kūčią, o paskui – į kūčiukus, kuriuos šiandien valgome“, – aiškino etnologė.
Aukštaičiai, ypač rytinės regiono dalies, per Kūčias ant stalo dėdavo avižinio kisieliaus. Tuo tarpu šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje ir kituose kraštuose avižinis kisielius beveik nežinomas. Vakarų Lietuvos pajūrio gyventojai per Kūčias tiekdavo jūrinę žuvį, o vietovėse prie ežerų – ežerų žuvį. Kaip sako etnologė, jei šalia nebūdavo nei jūros, nei ežero, tai žmonės ir be žuvies per Kūčias apsieidavo.
„Įprasta, kad Žemaitijoje tėvai dalinasi per pusę perpjautu obuoliu. Šis pasidalinimas obuoliu – tai tėvų pasidalinimas atsakomybe už šeimą, už vaikus, už namus. Su šia tradicija primenama pirmųjų žmonių nuopolio ir išvarymo iš rojaus istorija“, – sakė G. Kadžytė.
Senais laikai Kūčių stalo niekas nenukraustydavo. Žmonės sudėdavo tiek valgių, kiek turėdavo ir nesirūpindavo, kad jų būtų 12.
„Valgyti reikėdavo taip, kad po vaišių dubens dugno nesimatytų, nes likę valgiai turėjo būti paliekami protėvių vėlėms. Jos galėdavo ateiti per naktį ir pažiūrėti, kaip mes čia gyvename, ar išlaikome jų tradicijas. Kaimiškose vietovėse ši tradicija dar išlaikoma, o miestuose, kur mes pakankamai šiltai prisikūrename, daug patiekalų nuo Kūčių stalo nuimame ir sudedame į šaldytuvą“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Kokio skonio kūčiukai buvo ankstesniais laikais?
Kad ir kaip besikeistų Kūčių šventimo tradicijos, jos neįsivaizduojamos be kūčiukų. Anksčiau skirtinguose regionuose kūčiukai buvo vadinami kitais vardais – šližikais, parpeliukais. „Kūčiukus lietuviai vadino įvairiai, bet iš esmės pats kepinukas buvo tas pats. Kvietiniai miltai, vanduo ir truputėlis druskos. Dažniausiai juos pavesdavo daryti vaikams, kad šie turėtų kuo užsiimti ir nesipainiotų po kojom suaugusiems“, – pasakojo etnologė.
Senoviniai kūčiukai nebuvo saldūs, mat cukrus anuomet buvęs labai brangus, o ir medumi lietuviai taip nepiktnaudžiavo, kaip dabar. Vėliau į kūčiukus pradėta dėti mielių, kepimo miltelių ir tik tada juose atsirado cukrus. Kad kūčiukai būtų dar skanesni, į tešlą pradėta dėti ir aguonų.
Nuo seno kūčiukai tradiciškai būdavo mirkomi aguonpienyje. Tik seniau aguonpienio gamyba nebuvo tokia paprasta, kaip šiandien – aguonos būdavo trinamos grūstuvėse, ir tai, G. Kadžytės teigimu, buvo nemažai kantrybės ir jėgos reikalaujantis darbas, kurio dažniausiai imdavosi vyrai[4].
Kūčių valgiai turi simbolinę prasmę
Taigi Kūčių vakare ir dabar dažno lietuvio troboje ant stalo padedamos kelios saujos šieno. Jis tolygiai paskirstomas po visą paviršių, tada stalas uždengiamas balta staltiese. Viduryje dedama lėkštelė su kalėdaičiais, liaudiškai vadinamais „plotkelėmis“. Ir tik tada dėliojama 12-a tradicinių visą dieną ruoštų Kūčių patiekalų.
Pagrindiniai Šv. Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Štai riešutai nuo seno buvo laikomi nepamainomu Kūčių gardumynu. Jie simbolizuoja sėkmę, pilnatvę, ilgaamžiškumą, skalsius ir derlingus metus, ir, žinoma, sveikatą. Todėl per šventes jų turėjo netrūkti ne tik ant stalo – jais gausiai buvo apdalinami artimieji, mėgta riešutais bei džiovintais vaisiais papuošti ir eglutes.
Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Todėl kai kuriose Lietuvos vietovėse po paplotėlio tradiciškai valgomas obuolys.
Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Žirniai taip pat vadinti ir Marijos ar žmonių ašaromis. Pavyzdžiui Ignalinos krašto gyventojai juos valgydavo, kad kitais metais netektų lieti ašarų.
Apie kviečius yra žinomi du paaiškinimai. Vienas teigia, kad kviečiai – tai skalsos simbolis. Jie valgomi, kad visus metus nepritrūktų duonos, kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvo kasdienė žmonių duona. Kita legenda teigia, kad kviečiai siejami su istorija, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi sterblę, o kareivis užuot pamatęs kūdikėlį, pamatė kviečius.
Apie grūdus yra aiškinama įvairiai. Žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Teigiama, kad Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi negendančio maisto – tai buvo žirniai, pupos ir kviečiai. Todėl dabar jie valgomi per Kūčių vakarienę.
Medus yra šviesos ir sveikatos simbolis.
Kūčia arba prėskučiai – tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę. Dar sakoma, kad kūčia yra apeiginis patiekalas, kuris lemia derlingus ir vaisingus metus, todėl jo turėdavę paragauti visi namiškiai.
Žuvis ir silkė yra pasninko valgiai, kurie primena apaštalus žvejus. Be silkės ant stalo Kūčių vakarą ir dabar neapsieina nė viena šeimininkė. Todėl vertėtų žinoti, kad mūsų protėviai tikėjo, jog silkė ir spanguolės gali apsaugoti nuo priešų.
Na, o duona ir pyragas buvo, ir reikia viltis, kad vis dar tebėra – stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo ir nuolankumo simboliai[5].
