<h2>Patraukti, negalima palikti: ar tikrai sovietmečio palikimo visuomenei nereikia?</h2>
<p>Nors Lietuva yra nepriklausoma valstybė jau daugiau nei tris dešimtmečius, diskusijos dėl sovietinės okupacijos, jos poveikio eilinių žmonių gyvenimams, istorijai bei kultūrai ir toliau netyla. Pastaruoju metu, dažnai kalbama apie sovietinio kultūrinio palikimo – paminklų bei kitų objektų – tikrąją vertę ir naudą šiuolaikinei mūsų visuomenei, o tokius pokalbius ypač paskatino viešojoje erdvėje vykstantys debatai dėl rašytojui Petrui Cvirkai skirto paminklo nukėlimo.</p>
<p>Diskusijoms netylant išryškėja priešiškos dvi barikadų pusės. Vieni griežtai pasisako už tai, kad sovietiniai objektai būtų nuversti, nugriauti, nukelti ir patraukti iš viešumos: neva tai mūsų okupantų ar su jais kolaboravusių asmenų istorija, o ne mūsų, lietuvių. Tuo tarpu kiti, mūru stoja už istorinių paminklų išsaugojimą ir teigia, kad galime žvelgti kaip norime, tačiau net ir sovietinė kultūra yra mūsų praeities dalis, kurios negalime nusimesti.</p>
<div class="page" title="Page 5">
<div class="section">
<div class="layoutArea">
<div class="column">
<p>Neginčytina, kad sovietinė okupacija ir jos metu vykę įvykiai negrįžtamai pakeitė Lietuvos kultūros kraštovaizdį, žmonių mentalitetą ir kultūrinį suvokimą. Vyresnės kartos žmonės, net į šiandien opias dilemas dėl kultūrinių objektų sietinų su sovietizmu žvelgia per savosios patirties ir išgyvenimų prizmę. Tuo tarpu jaunesni asmenys, niekada tiesiogiai nepatyrę okupacinio gyvenimo, dažniau yra linkę visiškai nubraukti sovietinę praeitį[1]. Įdomu, nes iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad turėtų būti priešingai. Lyg ir tie, kurie susidūrė su sovietų okupacijos baisybėmis turėtų būti kategoriškesni ir būti linkę pasmerkti net ir ginčytinos vertės kultūrinį paveldą. Vis tik, situacija yra priešinga, o ją atspindi ir statistika.</p>
<p>„Vilmorus“ vykdyta visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad maždaug pusė Lietuvos gyventojų linkę palikti sovietmečio paminklus savo vietose, trečdalis juos siūlo perkelti į muziejų, o už jų nukėlimą ar sunaikinimą pasisako tik vienas iš dvidešimties[2]. Taigi, ženkli dalis šalies visuomenės įžvelgia sovietinio palikimo vertę. Kyla natūralus klausimas: ar žiniasklaidoje pastebima kritika ir nuvertinimas okupantų palikimo atžvilgiu yra dalis šalies vykdomos politikos, bet ne realus visuomenės nuomonės atspindys? O gal kontraversiška tema reikalauja gilesnių diskusijų ir kiekvieno požiūrio įsiklausimo? Tikriausiai, kad tiesa slypi kažkur viduryje.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/soviet-artefacts-gpjgmbpluxk-unsplash.jpg" alt="Sovietiniai paminklai" /></p>
<h2>Lietuva – senos visuomenės valstybė, o vyresni piliečiai vis dar prijaučia sovietams</h2>
<p>„Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausa pateikia aiškią dalies visuomenės nuomonę. Į klausimą, ką reikėtų daryti su sovietmečiu statytais paminklais ir kitais viešaisiais objektais, 21,1 proc. respondentų pasisakė už tai, kad jie liktų, kur yra. 31,2 proc. apklaustųjų siūlė paminklus palikti vietoje, bet šalia pastatyti informacinį stendą, o net 32 proc. respondentų siūlė sovietmečio paminklus perkelti į muziejų. Tuo tarpu kitoje barikadų pusėje esančiųjų fiksuota akivaizdžiai mažiau. Už tai, kad sovietinius paminklus reikėtų nukelti, nugriauti ar sunaikinti, pasisakė 5,4 proc. apklaustųjų. Per 9 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.</p>
<p>Sociologai išskiria, kad sovietmečio paminklų ar kitų viešųjų objektų palikimui vietoje pritaria vyresnio amžiaus, regionų gyventojai, o griauti daugiausiai linkęs jaunimas, už perkėlimą į muziejų apylygiai pasisakyta visose amžiaus grupėse. „Vilmorus“ vadovas, sociologas Vladas Gaidys sako, kad apklausos rezultatai išryškiną takoskyrą tarp jaunesnių, išsilavinusių, aukštesnių pajamų, didžiųjų miestų gyventojų ir žmonių, kurie yra vyresni, žemesnio išsilavinimo, mažiau uždirba ar gyvena regionuose. Be to, išsiskiriantis požiūris siejasi ir su partijų pasirinkimu, mat liberalų ir konservatorių šalininkai yra už tokių paminklų nuvertimą, kai tuo tarpu kitų partijų palaikytojai – už jų išsaugojimą.</p>
<p>Sociologas V. Gaidys pažymi ir tai, kad paminklai šiuo atveju net nėra svarbiausias aspektas: </p>
<blockquote>
<p>„Čia vietoj paminklo įstatykim ar žodį „sovietmetis“, ar „daktarinė dešra“, ar saldainiai „Karakum“ – būtų tas pats rezultatas“, – teigia jis.</p>
</blockquote>
<p>Šia tema pasisakęs istorikas Norbertas Černiauskas teigia, kad atmintis, patirtys yra fragmentuotos, skirtingos, tai rezultatas natūralios kaitos kartų, kuri išgyveno lūžinius istorinius momentus:</p>
<blockquote>
<p>„Man atrodo, kad tai – natūralūs rezultatas" – N. Černiauskas.</p>
</blockquote>
<p>Iš tiesų, esamus rezultatus iš esmės paaiškinti gali ir mūsų visuomenės amžius. Yra suvokiama, kad vyresni gyventojai, matę to meto gyvenimo realijas, savo geriausius laikus praleidę komunistinėje santvarkoje, galbūt taip niekada ir neišvykę iš to paties kaimelio ar gyvenvietės, kurioje dirbo sovietiniame kolūkyje ar kitoje įstaigoje, bus linkę įvertinti tokią praeitį ir kultūrą teigiamai. Svarbu suvokti, kad mūsų kaip šalies visuomenė yra pakankamai brandi: didžiąją dalį populiacijos sudaro asmenys, vyresni nei 54 metai, o vyresnių nei 65 metų asmenų, t.y, senjorų, skaičius taip pat kasmet auga[3]. Natūralu, kad visuomenės nuomonė atspindi vyraujančios demografinės grupės pažiūras.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vaiva-deksnyte-_3hmthnaj5y-unsplash.jpg" alt="Vilnius" /></p>
<h2>„Nepatogi“ kultūra nebūtinai reiškia, jog ji nevertinga</h2>
<p>Lietuvoje okupacinis laikotarpis vertinamas itin neigiamai. Tokią nuomonę galima susidaryti iš žiniasklaidos, kino, literatūros. Vargu, ar vertinimas galėtų būti kitoks: daug žmonių susidūrė su represijomis, šeimos buvo atskirtos tremties, primestoms politinėms pažiūroms nepritariantys susidūrė su persekiojimais. Nors tuo laikotarpiu gimė, gyveno bei kūrė ne viena talentinga asmenybė, vėliau, susisaisčiusi su sovietais, bendra sovietinė kultūra, viešai nėra vertinama palankiai.</p>
<p>Kita vertus, net ir pats terminas „kultūrinis paveldas" yra gana sudėtingai interpretuojamas[4]. Jei paveldas yra kažkas, ką mes gauname ir paveldime kultūriškai, kokia gali būti sovietinio režimo paveldo reikšmė, jei iš esmės, yra teigiama, kad okupacija vyko neteisėtai ir Lietuva jos nepripažįsta. Tokiu atveju, įvertinti su komunistais sietinas asmenybes tampa itin sudėtinga: jeigu talentas negali būti painiojamas su pažiūromis, vargu ar šiuo atveju sumanu atskirti politiką ir kultūrą. Anuomet, o dažnu atveju ir šiandien, politika ir valdžios sprendimai supa visas visuomenės sritis, nuo meno, iki sporto, nuo kultūros, iki finansų.</p>
<p>Tačiau dabartinės Lietuvos atveju, visuomenei aiškiai siunčiant ženklus, jog minimas palikimas yra reikalingas bei vertingas, svarbu atsižvelgti į piliečių balsą. Tikriausiai teisingiausia, neužimti visagalio vertintojo pozicijos bei konkretų objektą ar paminklą analizuoti atskirai. Tuo tarpu, Valstybinės kultūros paveldo komisija, taip pat kaip ir dalis visuomenės, pasisako už praeities laikotarpių kultūrinio palikimo išsaugojimą. Komisija pasisako, kad objekto vertingumą apibrėžti derėtų ne pagal laikotarpį, kada jis sukurtas, o pagal profesionalumą. „Paveldas gali būti „nepatogus“, tačiau tai nekeičia jo vertės“, – teigiama komisijos pranešime spaudai. Tikriausiai daliai visuomenės teks išmokti išlipti iš tam tikros komforto zonos bei siekti įvertinti kultūrą, net jai ir nepritariant.</p>
</div>
</div>
</div>
</div>
