- Lietuviškų malkų poreikis Vakarų Europoje tik auga – per keletą metų pasiekta didesnė nei 20 mln. eurų apyvarta
- Pagal medienos tiekimo kiekius Lietuva užnugaryje palieka ir Kiniją
- Valstybinė miškų tarnyba: miškai Lietuvoje nėra naikinami
- Jau veikia verslai, supirkinėjantys ne tik miškus, bet ir medieną iš privačių sklypų
Lietuviškų malkų poreikis Vakarų Europoje tik auga – per keletą metų pasiekta didesnė nei 20 mln. eurų apyvarta
Lietuva didžiuojasi puikiais verslininkais, sugebėjusiais sukurti darbo vietas šalies regionuose, nepaisant to, kad tie milijonai – mūsų miškų krauju ištepti. Tuo tarpu patys verslininkai mieliau renkasi įdarbinti ukrainiečius ir baltarusius, nei vietinius gyventojus, kurie be sąžinės graužaties prisideda prie ilgaamžių ąžuolų ir žaliaskarių naikinimo.
Sparčiai nykstant vietiniams miškams, žiniasklaidoje pasirodo ir džiaugsmingų pranešimų apie guvius vietinius verslininkus, panorusius užsidirbti vietinių miškų sąskaita. Nors apyvartos muša net kelias dešimtis milijonus eurų ir didžiuojamasi sukurta didžiule pridėtine verte, tuo pačiu nedrąsiai užsimenama, kad didelė dalis čia dirbančių darbuotojų – atvykę iš Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos. Supraskite – kuo pigesnė darbo jėga, tuo didesnis pelnas.
Gausiai apdainuoto ir apraudoto „Anykščių šilelio“ teritorijas „šukuoja“ ir antruose Kurkliuose veikianti malkų gamybos įmonė UAB „Vli Timber“, kurioje iš viso dirba 160 darbuotojų. Dalis iš jų – ne lietuviai, todėl ir širdį šukuojant vietinius miškus, matyt, sopa mažiau[1].
Tik visos malkos, surenkamos iš vietinių miškų, keliauja iš Lietuvos į užsienio rinkas. Šalyje pasilieka tik 1-2 proc. šios bendrovės malkų – dauguma jų eksportuojama į Vakarų Europą, pagrinde – židiniams kūrenti.
Tai, kad malkų poreikis vis didesnis, o už jas mokama vis daugiau rodo ir jau keletą metų tendencingai auganti įmonės apyvarta – vos per kelerius metus ji išaugo nuo 7,8 mln. eurų 2021-aisiais iki 20,8 mln. eurų 2023-iaisiais, o grynasis pelnas pernai siekė 2,3 mln. eurų. Vidutinis atlyginimas darbuotojams 2023 m. liepą buvo 2 268 eurai.
Rekvizitai.lt duomenimis, šie skaičiai pernai metais buvo dar didesni ir bendra įmonės apyvarta siekė 20,7 mln. eurų.
Pagal medienos tiekimo kiekius Lietuva užnugaryje palieka ir Kiniją
Nežinia, ar vertėtų džiaugtis tokiais rezultatais, kuriais remiantis, Lietuva pagal savo eksportuojamos medienos kiekį tinklui „Ikea“ užima garbingą antrąją vietą (10 proc.) pasaulyje po Lenkijos, kuri čia eksportuojanti net 32 proc. savo medienos. Po mūsų rikiuojasi Švedija (10 proc.) ir Kinija (9 proc.).
Tik prieš šaunant pergalės saliutus, vertėtų pagalvoti apie tai, kaip skiriasi visų šių aukščiau išvardytų šalių plotas nuo Lietuvos, kuri užima vos 65,3 tūkst. kv. km lopinėlį visame Baltijos šalių žemėlapyje, kai tuo tarpu Lenkija užima daugiau nei keturis kartus didesnį – 312,6 tūkst. kv. kilometrų – plotą.
Už Lietuvos nugaros liko ir prekybos gigantė Vokietija.
Kad baimės dėl Lietuvoje esančių miškų likimo pagrįstos rodo ir statistika. Štai metų pradžioje net 71,7 proc. miškų šalyje buvo ūkinės paskirties, kas reiškia, kad jų tikslas yra nepertraukiamai išauginti ir tiekti kuo daugiau medienos[2]. Tačiau net ir likusi miškų dalis nėra apsaugota nuo plynų, neteisingai atliekamų ir nelegalių kirtimų.
Nerimą dar labiau sustiprina tai, kad pagal Vyriausybės rekomendacijas norima Valstybinių miškų urėdiją (VMU) pertvarkyti į akcinę bendrovę iki šių metų pabaigos. Neva tai turėtų užtikrinti efektyvesnį valdymą, didesnį ekonominį lankstumą ir patrauklesnes skolinimosi sąlygas. Tačiau bijoma, kad toks teisinio statuso pokytis iš tiesų gali prioritetu laikyti ne aplinkosaugą, bet pelną, ko pasekoje, miškų Lietuva neteks dar sparčiau ir jau greitai virs plynu lauku.
Valstybinė miškų tarnyba: miškai Lietuvoje nėra naikinami
Tuo tarpu Valstybinė miškų tarnyba (VMT) pateikusi savo atsaką į dažniausiai viešojoje erdvėje sklandančius „mitus“. Pasirodo, iš tiesų šalies miškai nėra naikinami, o norint išnaikinti visą žaliąjį plotą, tam prireiktų ir šimtmečio[3].
„Miškai užima apie 33,8% visos Lietuvos teritorijos, o tai sudaro apie 2,21 milijono hektarų. Skaičiuojant pagal tarptautinę metodiką, pagal kurią į skaičiavimą neįtraukiami vandenų plotai, miškai užima apie 35,1% visos šalies teritorijos.
Kasmet plynai kertama apie 20 000 hektarų brandžių, pažeistų ar žuvusių medynų. Tai sudaro mažiau nei 1% visų miškų. Tai reiškia, kad, tokiu intensyvumu norint iškirsti visus Lietuvos miškus plynai, užtruktų apie 100 metų.“ – skelbiama VMT pranešime.
Tarnyba aiškina, kad kai kurie kirtimai vykdomi tam, kad išgelbėti miškus – kiekvienais metais esą jie vykdomi maždaug 4 proc. miškų.
„Šie kirtimai atliekami siekiant išlaikyti sveikus ir produktyvius medynus.“ – skelbia tarnyba.
O štai kasmet esą padaryta skriauda miškams atlyginama atsodinant apie 8-9,5 tūkst. hektaro valstybinių miškų, o dar apie 400-600 hektarų apželdinami žemės ūkiui netinkamuose plotuose.
Tuo tarpu kiekvienais metais išduodama apie 15-20 tūkst. leidimų kirsti miškus.
Jau veikia verslai, supirkinėjantys ne tik miškus, bet ir medieną iš privačių sklypų
Nenuostabu, bet kai toks poreikis ir tokie kirtėjams nuolaidūs įstatymai, Lietuvoje veisiasi vis daugiau su žalio ploto naikinimu susijusių uždarųjų akcinių bendrovių. Viena tokių – UAB „Senas miškas“ siūlo supirkti mišką, esantį Dzūkijoje, kaip patys deklaruoja, „aukščiausia kaina rinkoje“.
Tik pardavę savo mišką, neraudokite, kai apie kadaise čia ištaigingai dangų rėžusias žaliaskares primins tik šaižūs pjūklo garsai ir statybinės atliekos, mat įmonė jūsų mišką panaudos ne kam kitam, o kirtimui.
Kad dar labiau užsitikrinti pozicijas rinkose ir pasipelnyti iš norinčių greitų pinigų miškų savininkų, siūloma ir nupirkti nebūtinai sklypą, bet, pavyzdžiui, tik medieną.
Ir štai – prašome. Šio projekto rėmėjų sąrašuose – valstybinės įmonės „Registrų centras“, Valstybinė miškų tarnyba bei Valstybės žemės fondas.
