Latvija sutriuškino JAV ledo ritulio žaidėjus ir sudrebino pasaulį savo pirmąja tokia pasauline pergale
Latvijos ledo ritulio rinktinė sukūrė istoriją, nes sekmadienį iškovojo puikią pergalę prieš Jungtines Amerikos Valstijas ir pirmą kartą istorijoje iškovojo Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) pasaulio čempionato bronzos medalius. Įtampos ir dramos kupinose rungtynėse latviai po stulbinančios pergalės per pratęsimą 4:3 palaužė Jungtines Amerikos Valstijas ir pademonstravo savo meistriškumą bei atsparumą pasaulinėje arenoje[1].
Latvijos didvyriu tapo gynėjas Kristianas Rubinsas, kuris buvo pagrindinis rungtynių žaidėjas, atvedęs komandą į netikėtą pergalę ir pelnęs lemiamą antrąjį įvartį vos 1:22 min. po pratęsimo. Šio bronzos medalio svarbą komandai ir visai šaliai atspindėjo emocinga K. Rubinso reakcija. Ošė tiek arena, tiek socialiniai tinklai.
Šias ateinančias dienas socialiniuose tinkluose plinta nuotraukos, vaizdo įrašai ir net memsai apie varžybas ir jų baigtį, Latvijos prasimušimą ir nušluostytą JAV žaidėjų nosį. Kai tau ant kaklo užkabina medalį, emocijų aprašyti neįmanoma. Norisi verkti. Norisi juoktis. Norisi šypsotis. Tai beprotiška. Taip sakė Latvijos gynėjas K. Rubinsas[2].
Šis monumentalus pasiekimas Latvijos rinktinei nebuvo lengvas. Turnyrą jie pradėjo dviem pralaimėjimais prieš tokius sunkiasvorius kaip Kanados ir Slovakijos rinktines. Tačiau jie greitai persigrupavo, parodė didžiulį atkaklumą ir dvasią, laimėjo kitas šešerias rungtynes iš eilės, kol pusfinalyje nusileido Kanadai.
Įspūdingos rungtynės sekmadienį prasidėjo Robertso Bukartso įvarčiu į Latvijos rinktinės vartus, į kurį, nepraėjus nė dviem minutėms, greitai atsakė JAV atstovas Rocco Grimaldi. Latviai susigrąžino persvarą, kai įvartį pelnė Janis Jaks, tačiau savo puolimo meistriškumą demonstruojantis R. Grimaldi pelnė antrąjį įvartį ir likus 57 sekundėms iki pirmojo kėlinio pabaigos išlygino rezultatą.
Sunkiai iškovota ir saldi mažos Baltijos šalies pergalė
Antrajame kėlinyje rungtynės virto gynybine kova, abiem komandoms nepavyko pelnyti įvarčio. Vis dėlto trečiasis kėlinys prasidėjo pirmą kartą rungtynėse į priekį išsiveržus JAV rinktinei, kurią į priekį išvedė Mattas Coronato, įmušęs įvartį praėjus kiek daugiau nei šešioms minutėms. Tačiau ši persvara buvo trumpalaikė, nes Latvijos gynėjas surengė nepaprastą sugrįžimą.
Nors per 21 karjeros rungtynes per keturis turnyrus pasaulio čempionate buvo įmušęs tik du įvarčius, o šį sezoną per 51 AHL rungtynes tik tris, K. Rubins pademonstravo išskirtinį meistriškumą ir ryžtą, trečiajame kėlinyje išlygino rezultatą likus 5:39 min. iki rungtynių pabaigos ir privertė rungtynes žaisti pratęsimą, kuriame vėliau pelnė pergalingą įvartį.
Vartininkas Arturs Silovs atliko svarbų vaidmenį Latvijos rinktinės pergalėje. Jis atliko 26 rezultatyvius perdavimus, pabrėždamas savo svarbų indėlį į komandos gynybą. Tuo tarpu rungtynėse dėl aukso medalių Kanada iškovojo 28-ąjį pasaulio čempionų titulą, 5:2 įveikusi Vokietiją. Aštuonias pergales iš eilės iškovojusi JAV rinktinė pusfinalyje patyrė suklupimą ir po pratęsimo 4:3 pralaimėjo Vokietijai.
Ši bronzos medalio pergalė yra pirmoji Latvijos pergalė turnyre. Ankstesnis geriausias jų rezultatas buvo septintoji vieta, kurią jie buvo pasiekę tris kartus. Kitoje ledo pusėje JAV antrus metus iš eilės nepateko į kovą dėl bronzos medalių[3].
Iš JAV atimtas bronzo medalis Latvijai reiškia tikrai reikšmingai daug. Ši istorinė Latvijos pergalė išliks atmintyje dėl jaudinančių posūkių, pradedant didvyrišku Rubinso išlyginamuoju ir pergalingu įvarčiu, baigiant įspūdingu Silovo įvarčiu. Tai liudija apie nepalaužiamą komandos dvasią ir pabrėžia jos kylančią reikšmę tarptautiniame ledo ritulyje.
Latvijos sėkmė ir populiarumas ledo ritulio sporto šakoje
Kaip rašoma užfiksuotoje Latvijos ledo ritulio istorijoje, pirmosios registruotos Latvijos ledo ritulio rungtynės įvyko 1909 m. vasario 15 d., tačiau kanadietiškuoju ledo rituliu vadinama sporto šaka išpopuliarėjo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, pakeitusi bandy, žaidimą panašų į lauko ledo ritulį, bet žaidžiamą ant ledo su kamuoliuku[4]. Bandy ir šiandien žaidžiamas Skandinavijoje ir keliose vietovėse, pavyzdžiui, Minesotoje Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1929 m. su Latvijos socialdemokratų darbo partija susijęs sporto klubas Rygos SSS, perėjo nuo bandy prie ledo ritulio. Pirmosios oficialios ledo ritulio rungtynės įvyko 1930 m. vasario 15 d. tarp Rygos centro ir Karaliaučiaus skyriaus komandų, kuriose žaidė Latvijos parlamentaras, vėliau garsus politinis pabėgėlis Švedijoje Bruno Kalniņš.
1930 m. Latvijos žiemos sporto federacija parėmė ledo ritulį, o 1931 m. Latvija buvo priimta į IIHF. Vietoj nustatyto lygos žaidimo komandos varžėsi trumpesniuose turnyruose. Latvija debiutavo 1932 m. Europos čempionate, o po metų ir Prahoje vykusiame pasaulio čempionate.
Ledo ritulys Latvijoje buvo žaidžiamas ant lauko užlietų dangų, o kartais ir ant ežerų. Tai priklausė nuo oro sąlygų, todėl dažnai rungtynės būdavo žaidžiamos esant plikledžiui arba net atšaukiamos. Kariuomenės klubui 1934 m. įrengus dirbtinį apšvietimą, buvo galima žaisti ir naktį. 1950 m. Rygoje, Dauguvos stadione, buvo pastatyta pirmoji Latvijoje nuolatinė lauko ledo aikštė, o 1960 m. pradėtas naudoti dirbtinis ledas. Pirmoji Latvijoje uždara ledo arena, Rygos sporto rūmai, buvo atidaryta 1970 m.
Antrasis pasaulinis karas nesustabdė ledo ritulio. Sovietai išformavo esamas komandas, bet įkūrė naujas. Kiek galėjo karo sąlygomis, jos tęsė veiklą. Nepaisant sudėtingų pokario sąlygų, ledo ritulys Latvijoje išliko atsparus. Kitą sezoną komandos pradėjo žaisti sovietų lygoje, pasitelkdama prieškario Latvijos žaidėjus. Aukščiausiame divizione komanda išbuvo iki 1958-59 m. sezono. Teiginiai, kad Latvija pristatė ledo ritulį Rusijai, yra šiek tiek autentiški.
2006 metais Latvijoje ledo ritulys gavo naują postūmį išpopuliarėti
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje Latvijos ledo ritulio žaidimo lygis krito. Lūžis įvyko 1968-69 m. atvykus sovietų treneriui Viktorui Tichonovui. Ledo ritulio mokyklos auklėtinis Helmutas Balderis tapo superžvaigžde, vėliau, 1977 m., kartu su V. Tichonovu persikėlė į Maskvos centrinę Raudonosios armijos komandą.
Rygos komanda žaidė aukščiausiame divizione iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Kai 1990-1991 m. žiemą Sovietų Sąjunga subyrėjo, o Latvija stipriai siekė nepriklausomybės, žaidėjai ėmė skirstytis. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Latvijos ledo rituliui sunkiai sekėsi išgyventi: finansavimas dingo, o žaidėjai akimirksniu palikdavo savo komandas dėl bet kokios galimybės užsienyje. Nepaisant šių iššūkių, rinktinei pavyko sėkmingai išlaikyti savo pozicijas aukščiausioje lygoje ir pasiekti ne vieną pergalę.
Nacionalinės rinktinės sėkmė lėmė ledo ritulio atgimimą Latvijoje. Iki 2006 m. Latvijoje jau buvo 17 uždarų ledo ritulio aikštelių ir auganti ledo ritulio programa, kurioje užsiregistravo daugiau kaip 4 000 žaidėjų. Tai buvo didžiulis pokytis, palyginti su 1990-aisiais, kai šalyje buvo tik 3 uždarų patalpų ledo arenos ir apie 1 000 registruotų žaidėjų. Ryga taip pat turėjo KHL komandą, kuri dar labiau prisidėjo prie šios sporto šakos populiarinimo[5].
Didelį postūmį ledo rituliui Latvijoje suteikė 2006 m. atidaryta Rygos arena, daugiafunkcinis objektas, kuriame ledo ritulio varžybas gali stebėti 10 300 žiūrovų. Arena buvo pastatyta kaip pagrindinė 2006 m. IIHF pasaulio čempionato, kurio šeimininkė buvo Latvija, vieta. Nacionalinės rinktinės kelionė pažymėta žymiais laimėjimais, įskaitant 2018 m. laimėtą I diviziono A grupės pasaulio čempionatą, užtikrinusį vietą aukščiausiame divizione.
Latvijos nacionalinė religija: ledo ritulys ir vis didėjanti jo reikšmė
Latvijoje ledo ritulys nėra tik sportas, nes tai aistra, tradicija ir religija. Kaimyninėje Lietuvoje tauta pulsuoja krepšinio ritmu, o Latvija kvėpuoja ledo ritulio aikštės vėsa. Latvija pasaulio čempionatuose aukščiausiame divizione dalyvauja nuo 1997 m., o geriausią rezultatą šiame turnyre šalis pasiekė 2009 m., kai užėmė 7 vietą. Keletas Latvijos žaidėjų pateko į Nacionalinę ledo ritulio lygą (NHL), įskaitant Artūrs Irbe, kuris laikomas vienu geriausių visų laikų Latvijos ledo ritulininkų.
A. Irbė, NHL žaidęs kaip vartininkas keliose komandose, 2010 m. buvo įtrauktas į Latvijos ledo ritulio šlovės muziejų. Sandis Ozoliņš yra dar vienas žymus latvių ledo ritulininkas, kuris padarė sėkmingą karjerą NHL ir 1996 m. su Kolorado komanda laimėjo Stenlio taurę. Jie įrodė, kad latviai, nepaisant mažo šalies gyventojų skaičiaus, gali pasiekti puikių rezultatų šiame sporte. Jų sėkmė skatina jaunųjų Latvijos žaidėjų ir sirgalių svajones[6].
Šie žaidėjų vardai padėjo šaliai išgarsėti ir parodyti, kad ledo ritulys yra žaidžiamas kitose šalyse. Ir kaip rodo šios naujosios pergalės, Latvijos sportininkų lygis prilygsta ir tokiems lyderiams kaip JAV žaidėjai. Ledo ritulio reikšmė Latvijoje neapsiriboja vien tik šia sporto šaka. Jis įsitvirtinęs nacionalinėje sąmonėje ir yra vienybės šaltinis. Ledo ritulio rungtynės, ypač tos, kuriose dalyvauja nacionalinė komanda, dažnai suburia šeimas, draugus ir net nepažįstamus žmones. Ši sporto šaka skatina nacionalinio pasididžiavimo ir tapatybės jausmą, ypač kai komanda pasiekia sėkmę tarptautinėje arenoje.
Palyginkite tai su Lietuvos ledo ritulio situacija. Lietuvoje yra kitoks sporto kraštovaizdis, o populiariausia sporto šaka yra krepšinis. Nepaisant geografinio artumo ir klimato panašumų su Latvija, Lietuva neturi tokios pat aistros ledo rituliui. Mums krepšinis tapęs tokia religija ir šalies pasididžiavimu, kaip Latvijai sporto šaka šaltose arenose.
Lietuvoje ledo ritulys žaidžiamas nuo 1922 metų
Šiuo metu Lietuvos ledo ritulio rinktinė IIHF pasaulio reitinge užima gerokai žemesnę vietą nei Latvijos rinktinė. Nors šalyje ši sporto šaka žaidžiama ir Lietuva yra turėjusi keletą atstovų tarptautinėse profesionaliose ledo ritulio varžybose, aistra ledo rituliui nėra tokia intensyvi kaip Latvijoje[7].
Lietuvoje ledo ritulį buvo pradėta žaisti dar 1922 metais. Stepono Dariaus iniciatyva buvo suorganizuota ledo ritulio komanda ir pradėtos pirmosios rungtynės. Pirmenybės šalyje prasidėjo jau 1926 metais. Pirmoji ledo ritulio čiuožykla atsirado 1977 metais Elektrėnuose. O 2017 metų duomenimis, šalyje nuolat žaidžia 2 500 žaidėjų. Tais metais Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė buvo 25-ta Tarptautinės ledo ritulio federacijos reitinge.
Nors Lietuvos vyrų rinktinė ir dalyvauja Pasaulio čempionatuose, ši sporto šaka neišpopuliarėjo taip kaip kitose pasaulio dalyse. 2018 metais toks čempionatas vyko Kaune ir Lietuva užėmė pirmą vietą, iškeliaudama į 1A divizioną. 2024 metais Pasaulio vyrų 1B diviziono ledo ritulio čempionatas bus surengtas Vilniuje. Sporto šaka, nors ir ne tokia populiari, turi savo gerbėjų ir mūsų šalyje.
Krepšinio populiarumą Lietuvoje galima paaiškinti istoriniais ir kultūriniais veiksniais, panašiai kaip ir Latvijos meilę ledo rituliui. Lietuvai krepšinis sovietmečiu tapo pasipriešinimo simboliu ir tebėra nacionalinio pasididžiavimo šaltinis. Grįžtant prie Latvijos ledo ritulio sėkmės reikšmės, kiekviena pergalė tarptautinėje arenoje vertinama kaip triumfas prieš sunkumus.
Šaliai, turinčiai mažiau nei du milijonus gyventojų, pasipriešinti daug didesnius išteklius ir gyventojų skaičių turinčioms valstybėms yra reikšmingas pasiekimas. Šios pergalės stiprina nacionalinę dvasią ir sustiprina jausmą, kad, nepaisant to, jog Latvija yra maža, ji gali pasižymėti pasaulinėje arenoje.
Kaip krepšinis yra neatsiejamas nuo Lietuvos, taip ledo ritulys yra įsišaknijęs Latvijos širdyje ir sieloje. Tai reiškia ne tik laimėti ar pralaimėti rungtynes, bet ir atsistoti kaip tauta, parodyti savo nacionalinį identitetą ir patirti didžiulį džiaugsmą bei pasididžiavimą dėl mylimo sporto. Su kiekvienais metais Latvijos ledo ritulio religija tampa vis gilesnė, o ledo arenos yra jų katedros bei žaidėjai yra kone kaip šventieji.
