Kai atlygis tampa pernelyg svarbus, pamažu nustojame kvėpuoti
Nors kartais atrodo, jog neturime teisės rinktis kaip gyventi, naudinga keisti šį požiūrį iš esmės – kaip, beje, ir savo elgesį.
Iš tiesų laisva valia yra vienas nuostabiausių mūsų, kaip rūšies, evoliucinių prisitaikymų, leidžiančių lanksčiai susidoroti su sunkiai nuspėjamu gyvenimu, nepaisant to, kad konkrečius veiksmus lemia mūsų praeitis, tam tikri smegenų procesai ir genetika.
Taigi, nepriklausomai nuo to, kas yra teisus, manyti, jog esame laisvi, yra ne tik naudinga, bet ir gyvybiškai svarbu – kaip ir pats kvėpavimas, ir tam yra kelios priežastys.
Pirmiausia, jausmas, jog esate savarankiškas savo sprendimuose, t. y., kad turite laisvą valią, yra pagrindinis psichologinis poreikis, palaikantis psichikos sveikatą – tik su šia sąlyga atsiranda vidinė motyvacija ir ramybė[1][2]. Pastaroji, savo ruožtu, egzistuoja tik tada, kai mums patinka tai, ką darome.
Pavyzdžiui, man tai gali reikšti, kad stengiuosi išmokti naują dainą, tobulinti piešimo ar blynų kepimo įgūdžius, – visais atvejais mokomasi naujų dalykų, smagiai leidžiant laiką. Tuo tarpu jeigu pradėčiau fotografuoti tik dėl to, kad man už tai moka, arba dėl to, jog siekiu padaryti įspūdį draugams socialinėje žiniasklaidoje, vidinė motyvacija ir malonumas, ko gero, išgaruotų it vėjas nudžiūvusių agrastų proskynoje.
Priešingai, išorinė motyvacija egzistuoja tada, kai susitelkiama į uždarbį, dėl ko stengiamasi įtikti ar padaryti įspūdį kitiems, arba kai tiesiog stengiamasi daryti tai, „kas privaloma“. Tokiose situacijose iš tikrųjų jaučiame spaudimą – lyg tai, ką darome, renkamės ne mes, o situacija. Ir taip gyvena didžioji dauguma pasauliečių.
Nesakau, kad turėtume pasileisti plaukus ir bėgti apnuogintų šiuolaikinių nestabilumo vėjų pavymui, tačiau klausytis širdies – tiesiog būtina.
Tai, tarp kitko, tvirtinu ne tik aš: šimtai tyrimų rodo, jog vidinė motyvacija, palyginti su išorine, užtikrina geresnius darbo rezultatus bei kūrybiškumą, daugiau atkaklumo ir energijos[3].
Ieškokite – geriausiai visą gyvenimą – tai kelias į laimę
Grįžtant prie laisvos valios klausimo: jei vidinę motyvaciją (t. y. jausmą, kad darote dalykus todėl, jog juos pasirinkote ir jums patinka) pakeistų jausmas, kad esate kito pasirinkimo neturinti mašina, gyvenimas taptų nemalonus ir neįdomus (gal netgi baigtųsi).
Devintajame dešimtmetyje mokslininkai, dirbantys su šia teorija, taipogi atrado kitą motyvacijos išraišką[4]. Pastaroji, anot jų, egzistuoja tada, kai tikime tuo, ką darome, net jei tie darbai yra nuobodūs ar keliantys pasibjaurėjimą.
Pavyzdžiui, sauskelnių keitimas tampa daug malonesnis ir naudingesnis, jei susitapatiname su kūdikio sveikatos išsaugojimu. „Buitiškai“ tariant, verčiant save daryti kažką (ar „bet ką“), darome meškos paslaugą – patys sau; kad būtume laimingi ir gyventume savo, ne kitų gyvenimus, tikslo pasiekimas neturėtų būti tik palengvėjimas – padariau ir, ačiū Dievui, praėjo; ieškokite to, kas prasminga jums ir jūsų sielai, ir jokio lyginimosi su kitais.
Vėlgi, norėdami jaustis pilnaverčiais, žmonės turi būti savarankiški ir apsisprendę, t. y., kad jie veikia laisva valia.
Gyvenimas bėga pernelyg greitai, todėl, jei privalote kažką atlikti, atraskite bent menkiausią motyvacijos krislelį. Priešingai, tuo atveju, kai neprisiverčiate, tai gali būti užuomina nustoti kapstinėti ir eiti valgyti ledų.
Tikėjimas savimi padaro mus geresniais žmonėmis
Jei žmonės galvoja esą kalėjime (jog jie neva neturi teisės gyventi taip, kaip norisi), tai gali paveikti ne tik sveikatą, bet ir etišką elgesį.
Kai kurie tyrimai rodo, kad asmenys yra labiau linkę sukčiauti testo metu, kai galvoja, jog niekas nesužinos; tokia kategorija pasauliečių, be kita ko, dažniau valgo nesveikus užkandžius (o ne morkas); jie rečiau elgiasi prosocialiai, pavyzdžiui, padeda kitiems arba duoda smulkių benamiui; ir pastarieji nelabai linkę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, dėl savo klaidų kaltindami kitus ar aplinkybes.
Tikėjimas daro stebuklus – tai įrodo ir mokslininkai. Atvirkščiai, jeigu tikite „niekuo“ ir kas antrą dieną trokštate numirti, ši prognozė, žiūrėkit, ims ir išsipildys: elgsitės tarsi nieko negalėtumėte kontroliuoti ir kentėsite pačiais baisiausiai būdais. Dėl to raginu visada tikėti savo galia rinktis, net ir blogose situacijose.
Gyvenimas – tai atsitiktinumų (o ne „viskas nulemta“) žaidimas, todėl žaiskite drąsiai, godžiai ir į valias.
Žmonės gyvūnų karalystėje yra unikalūs tuo, kad negali pasikliauti automatiniais instinktais ir mechanizmais, kaip kiti gyvūnai. Vietoj to mes turime kurti save per sąmoningus pasirinkimus, – kartais ši atsakomybė yra tokia bauginanti, jog stengiamės jos išvengti.
Aš sakau: tiesiog stenkitės fokusuotis į save, ir jokių pretenzijų kebabų „kioskio“ savininkui ar prekybos centro kasininkui.
