<h2>Turtuoliai nenori, nemoka ir neketina dalintis</h2>
<p>Kaip žinia, šiuo įtemptu metu pagalbos reikia visiems pasaulio gyventojams – nuo senyvo amžiaus močiutės, iki vaiko ar bevaikės šeimos (dėl šio statuso skambesio dar kai kas pasiginčytų, bet mes ne apie tai). Žinoma, paauglių grėsmės yra visai kitokios, lyginant su, pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmonėmis, tokios kaip blogėjantys pažymiai, katastrofiškas socializacijos trūkumas ar į šonus linguojantis savęs kaip vyro / moters identifikavimo ir pažiūrų klausimas, tačiau, be abejo, vienokios ar kitokios paramos trokšta visi.</p>
<p>Aišku, pirmoji pagalba nuskriaustiesiems (arba bent tokiais save vadinantiems) yra pinigai arba kalnas jų, ir puikus to įrodymas pandemijos metu remtų įmonių veikla, kurios galiausiai įsigijo tuntą prabangiausių automobilių. Galbūt dabar greičiau „važiuosis“, taigi organizuočiau vyks darbas ir bus kuriama didesnė pridėtinė vertė? Mes to nežinome, bet tikėtina, jog nei vienas iš šių variantų, deja, nėra teisingas.</p>
<p>Nesinori liūdinti mokesčių mokėtojų dar labiau – juk greitai įvyksiantis dujų, elektros, o galbūt ir maisto produktų kainų šuolis smogs per piniginę taip, jog net keliai links. Tiesa ta, jog gyvename gana brangioje šalyje, kuri vadovaudamasi stumk – trauk metodo taisyklėmis mauna paskutines kelnes sunkiai besiverčiantiems, jog galėtų nupirkti dar vienus vardinius batus juos jau turintiems.</p>
<p>Taip, mūsų (lietuvių) širdys yra begalinės, nes kažkokiu bene magija paremtu būdu gebame išleisti daugiau pinigų nei uždirbame bei dargi padėti kitiems. Aišku, neretai vargas neatsiperka ir mokesčių mokėtojų pinigai nukeliauja ne prieš tai įvardintam tikslui, tačiau „svetur“, papildant kažkieno per trumpą laiką jau keliasdešimt kartų pilnutėle tapusią piniginę. Tuo tarpu dangstymasis rašikliais, aplankais ir kitais „įmantriais“ kanceliariniais „griekais“ reikalauja aukos, kuri galiausiai tampa greitkelio pirmūnų arba nauju užmiesčio namu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sharon-mccutcheon-ritgz4vquwk-unsplash.jpg" alt="Pinigai" /></p>
<h2>Galimybės – ne vienodos, o pagalbos ranka per trumpa</h2>
<p>Nors šiuo metu kone visą pasaulį stelbia sunkiai valdoma pandemijos krizė, vis tik šalių kultūra, įstatymai ir įsitikinimai yra kaip juoda ir balta: vienose šalyse atidedamas pensinis amžius, kitose gi leidžiama tuoktis su medžiu ar, pavyzdžiui, pagal mokykloje esančią „plaukų politiką“ draudžiama persidažyti plaukus, tokiu būdu susiduriant su didžiuliu spaudimu prisitaikyti[reflt-1].</p>
<p>Tiesa ta, kad plaukai – tai kultūrinis žymeklis ir jie gali būti siejami su rase ar lytimi. Tačiau nevalia pamiršti, jog tokių griežtų reglamentų įvedimas gali turėti realių padarinių.</p>
<p>Dar įdomu tai, kad Pietų Afrikoje žmogaus teisių komisija įsikišo į ginčus dėl plaukų, nustatydama, kurios šukuosenos laikomos priimtinomis mokyklose; tuo tarpu dalis aktyvisčių tokios formos suvaržymą pavadino iliuzija, bandant apgauti save, aiškindamos, jog žmogaus tapatybė yra jausmas, ir jo niekas negali atimti.</p>
<p>Taigi, visa tai didelei daliai žmonių vėlgi bus panašu į lyčių teisių pažeidimą. Tačiau įžvelgti konkrečios seksualinės orientacijos smerkimo ir kitos pozicionavimo – kaip jau esame įpratę – nereikėtų. Turėtume ieškoti ne dar vienos (papildomos) problemos ir priežasties karui, bet racionalių sprendimų visų visuomenės grupių gyvenimo pagerinimui. </p>
<p>Aišku, pandemijos pradžioje buvo įprasta girdėti, jog virusas yra puikus teisių ir pareigų išlygintojas, tačiau ši krizė greitai išryškino didelę nelygybę norint, pavyzdžiui, gauti prieigą prie būtinų sveikatos priemonių. Kitaip sakant, jos palikimas – ekonominis nuosmukis, viruso rizika ir sumažintos galimybės gauti tinkamą socialinę paramą[1].</p>
<p>Taip, tikrai esti galybė įrodymų, kad ekonominė padėtis (skurdas ir benamystė) formuoja infekcijos riziką, tačiau nereikėtų galvoti, jog mes esame vieni tokie nuskriausti; vieni gyvenantys nežinioje ar vieni likę be darbo ir pastovių pajamų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ryoji-iwata-x53e51wfjle-unsplash.jpg" alt="Visuomenė " /></p>
<h2>Pandemijos gniaužtai skatina nepasiduoti, o sąmoningumas – nesusiskaldyti</h2>
<p>Iš esmės dabartinę mūsų kultūrą galima drąsiai vadinti „gelbėkite mane, nes aš pirmas eilėje“, tačiau tokių šioje pagalbos šauksmo grandinėje, kaip žinia, yra ne vienas: gydytojai verkia, nes verkia jų pacientai ir dargi todėl, nes bijo patys atsidurti jų gretose; gydymo įstaigos skanduoja, jog trūksta medikų, o ypatingai tų, kurie nebijo dirbti įtemptomis sąlygomis; verkia ir šeimos, nes pagrįstai baiminasi, kad tokių gali tiesiog nebelikti. Šeimos prašo pagelbėti dar ir dėl to, jog joms keblu gauti savivaldybių paslaugas. Tuo tarpu vaikai yra patys pažeidžiamiausi ir šeimos – jų vystymosi pamatas – dėl įvairių veiksnių spaudimo gali to neatlaikyti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nik-shuliahin-bunwp1bl0nc-unsplash.jpg" alt="Problemos" /></p>
<p>Dar nepamirškim, kad reikia gelbėti ir lobstančiuosius, nes kitaip joks valstybės gelbėjimo planas nepavyks. Na ir, aišku, gelbėkimės nuo pandemijos, augančių kainų ir visuomenės pasimetimo tarp gero ir blogo, tarp naudingo ir šališko, nes kitu atveju turėsime tik vieną ligą bei milijoną skirtingų lyčių su mažėjančiu gimstamumu ir šimtu psichinių ligų. Ir taip be galo ir be, ko gero, laimingos pabaigos.</p>
<p>Iš principo neįmanoma įvertinti, kaip atrodė 2020-ieji iš, pavyzdžiui, šeimų, ligonių, vaikų, senolių ar netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teisių perspektyvos, nepripažįstant fakto, kad „Covid-19“ veržliaraktis pasuko itin audringų metų veikimo mechanizmą[2]. Tačiau faktas tas, kad dabartinės susiskaldymą liudijančios opos yra tik atspindys to, kas, deja, egzistavo visuomet.</p>
