Svarbu išnaudoti vienatvės teikiamą naudą
Galima sakyti, jog vienatvė sužavėjo šiuolaikines Vakarų visuomenes: dabar manoma, kad tai prarastas menas – taip dažnai trokštamas, bet taip retai randamas[1]. Ir visgi, nors gali atrodyti, kad turėtume visiškai pasitraukti iš visuomenės, jog rastume ramių akimirkų, esmė tame, jog dažnas iš mūsų nenori bėgti nuo pasaulio – tiesiog nori jame atrasti save iš naujo.
Kitais žodžiais tariant, daugelis trokšta žinoti, kas atsitiks, jei perpildytose gatvėse atrasime vienatvės „dozę“.
Ir iš tiesų, nuolat, bet pamažu didėja susidomėjimas vienatve ir jos pritaikymu realiame gyvenime.
Atkreipkite dėmesį, kad vienatvė – laikas vienam – nėra sinonimas vienišumui, kuris, kaip žinia, yra subjektyvus nepageidaujamos socialinės izoliacijos jausmas, kenkiantis psichinei ir fizinei sveikatai.
Priešingai, pastaraisiais metais kai kurie stebėjimo tyrimai patvirtino ryšį tarp gerovės, fizinės sveikatos bei motyvacijos vienatvės atžvilgiu, t.y. vienatvės suvokimo kaip malonaus ir išties vertingo dalyko. Tačiau tai vis tik savaime neįrodo, jog vienatvės siekimas visuomet yra naudingas.
Norėdami pateikti priežastinį teiginį, turėtume išskirti „vienišumą“ kaip vienintelį kintamąjį, o kitus alternatyvius paaiškinimus palikti pastovius. O tai sunkus iššūkis.
Taip, kasdieniame gyvenime mes leidžiame laiką vieni, tuo pačiu užsiimdami kitais dalykais – darbu, apsipirkinėjimu, važinėjimu į darbą ir atgal, pasivaikščiojimu ar knygos skaitymu – tačiau dėl daugybės būdų, kaip žmonės leidžia laiką, egzistuoja daug skirtumų, dėl ko būtų pernelyg drąsu teigti, kad pabuvimas su savimi visiems be išimties „suveikia“ vienodai.
Vienatvės nauda kiekvienam pasireiškia skirtingai
Kai kurių tyrimų metu stebint tai, kaip pasikeičia žmonių emocijos praleidus laiką vienumoje, pastebimas neigiamos didelio susijaudinimo formos sumažėjimas, įprastai vadinamas „deaktyvavimo efektu“[2]. Kita vertus, nors deaktyvavimo efektas būna nuoseklus bene visose vienatvės sąlygose, mažo susijaudinimo teigiamo ir neigiamo poveikio pokyčiai priklauso nuo to, kiek konkretus žmogus buvo motyvuotas tokiu būdu leisti laiką.
Pavyzdžiui, jeigu asmenys mėgaujasi vienatve dėl jos naudos, jie dažnai yra linkę patirti teigiamų mažo susijaudinimo emocijų padidėjimą, t.y. po to jaustis labiau atsipalaidavę ir ramūs. Bet tuo atveju, kai žmonės nevertina laiko vienumoje, jie dažniau patiria neigiamų žemo susijaudinimo emocijų padidėjimą – liūdesį bei vienišumą.
Tai reiškia, kad norint gauti daugiau naudos leidžiant laiką vienam, svarbu būti atviram vienatvės teikiamai naudai.
Taigi, kol galbūt daugeliui žmonių, kurie tam tikru metu patiria judėjimo ir socialinio gyvenimo apribojimus, tai bus vienišas laikas, kai kuriems iš mūsų tai gali būti proga susidurti su netikėtais vienatvės privalumais.
Nors tai gali nepagerinti viso mūsų gyvenimo, trumpalaikes neigiamų emocijų atakas gali padaryti nepalyginamai lengviau pakenčiamas.
Skrupulingai peržiūrėkite savo veiklų sąrašą
Plačiai manoma, jog naršymas telefone ne tik nepanaikina deaktyvavimo efekto, bet ir akivaizdžiai atima kitokią naudą: savirefleksijos galimybę.
Kitaip tariant tie, kurie yra vieni be jokios antrinės veiklos, labiau susimąsto nei tie, kurie yra vienumoje, tačiau intensyviai naršo socialiniuose tinkluose. Tiesą sakant, jei esate linkęs save reflektuoti (sutelkti dėmesį į save), dažni tyrimai rodo, jog laikas vienam yra pats maloniausias[3].
Žinoma, tai nėra nauja įžvalga. Pavyzdžiui, populiariose knygose ir filosofiniuose tekstuose plačiai teigiama, kad laikas, praleistas be kompanijų, yra geras savirefleksijai. Bet ne visa savirefleksija yra kokybiškai vienoda: ji gali būti įžvalgi arba netgi atgrasanti, – visa tai būdinga mąsliai savirefleksijos įvairovei, neretai kupinai neigiamų minčių ir apgailestavimo.
Nepaisant to verta įsidėmėti, jog kuomet savirefleksija pablogėja ir ima viršų minčių „atrajojimas“, dėmesinga praktika kai kuriems žmonėms gali būti veiksminga strategija, siekiant nuraminti besikartojančias neigiamas mintis.
Kaip alternatyva nemaloniems jausmams išgyventi taip pat gali būti vienatvės nutraukimas susisiekiant su patikimu draugu, net jei tai darote telefonu ar žinute. Galų gale, jei turite pasirinkimą, nepatartina likti vienumoje, kai tai nebėra vaisinga, tarkim, jei jaučiate, jog visa tai kelia jums dar didesnį nerimą.
Akivaizdu, kad atsakymas priklauso nuo asmens. Tačiau sveika motyvacija retkarčiais leisti laiką vienam yra susijusi su asmenybės savybe, vadinama „dispozicine autonomija“, kuri apibūdina žmonių gebėjimą reguliuoti savo kasdienę patirtį valios pastangomis.
Iš esmės tai reiškia, kad vienatvė yra labiau susijusi su gebėjimu savarankiškai reguliuoti savo emocijas, kas yra itin svarbu. (Savarankiški žmonės mano, jog derėtų laikinai atsiskirti, užuot mačius save kaip „pėstininkus“, valdomus išorinės aplinkos; toks požiūris į gyvenimą taip pat reiškia domėjimąsi kiekviena savo patirtimi, naujų patirčių išbandymu ir savo jausmų apie jas tyrinėjimu.)
Tokios išvados, be kita ko, pasakoja apie kasdienę suaugusiųjų vienatvės patirtį visuomenėje, siūlančioje lengvą prieigą prie daugybės pramogų, apsuptų spartaus gyvenimo būdo, produktyvumo ir technologijų skatinimo kultūros.
Toks mąstymas, kurio metu stengiamės aktyviai vengti vienatvės, tik padidina tikimybę, kad ištikus panašiai patirčiai mums bus nemalonu, beveik nepakeliama. Ir, atvirkščiai, pasinaudoję galimybe atsipalaiduoti ir viską apmąstyti, galime gauti milžiniškos naudos.
